Vlniaus vebos, iš sausų augalų nupintos dekoratyvinės puokštės.
Vilniaus verbos daromos Vilniuje ir jo apylinkėse, daugiausia Buivydiškių, Sudervės seniūnijų kaimuose.
Manoma, seniau jos buvusios Vilniaus amatininkų procesijų puošmena, vėliau jas imta Verbų sekmadienį neštis su bažnyčiose šventinamomis verbomis.
Buvo daromos drožlinės, žolinės ir popierinės verbos. Popierinių ir drožlinių (iš lazdyno, šaltekšnio arba ožekšnio nuspalvintų drožlių) nuo 20 amžiaus antros pusės dėl menkos paklausos daroma vis rečiau. Labiausiai paplitusios žolinės verbos nuo seno po Užgavėnių iki Verbų sekmadienio rišamos (daugiausia moterų pagalbinis verslas) iš džiovintų, kartais dažytų laukinių ir naminių gėlių, augalų (ašarėlių, barškučių, bruknienojų, jonažolių, katpėdžių, motiejukų, sausučių, šlamučių – iki 30 augalų) ryškių žiedų, nendrių, smilgų, miežių, rugių varpų. Nuo 20 amžiaus trečio dešimtmečio pinamos dažniausiai įvijiniu būdu: žolynai tam tikra tvarka įvairiais raštais rišami prie 40–50 cm ir ilgesnių virbų, jų viršūnėlės puošiamos smilgų, viksvų, nendrių, avižų kuokšteliais, rugių ir miežių varpomis. Verbų būna apvalių, vadinamųjų rykštelinių (volelių formos, pūstašonių), ir vienpusių (plokščiųjų; paplito nuo 20 amžiaus antros pusės), didelių ir mažų.
Vilniaus verbos
20 amžiaus antroje pusėje imta daryti labai didelių verbų (1,5–2 m ilgio), platesnių, šakotų, pastelinių spalvų; jos tapo dekoratyvinės dailės dirbinių tam tikra rūšimi.
Pardavinėjamos per Kaziuko mugę, Verbų sekmadienį.
Vilniaus verbos
verbos; verba