absoliutzmas (pranc. absolutisme < lot. absolutus – besąlyginis, užbaigtas), monarchinė valstybės valdymo forma; politinis režimas. Visa aukščiausioji valdžia priklauso monarchui (imperatoriui, karaliui, carui). Įstatymų vykdomoji ir leidžiamoji valdžia maksimaliai centralizuotos, sukoncentruotos vienose rankose. Absoliutizmas remiasi kariuomene, policija bei išplėstu biurokratiniu aparatu.
Atsirado feodalizme privilegijuotųjų luomų (didikų ir dvasininkijos) politinėms galioms, Bažnyčios įtakai mažinti. Absoliutizmas pradėjo formuotis 15 a. pabaigoje–16 a. Vakarų Europoje. Anglijoje labiausiai įsigalėjo Elžbietos I (1558–1603), Prancūzijoje – Liudviko XIV (1643–1715) valdymo metais, vokiečių valstybėse 17–18 amžiuje. Rusijoje absoliutizmas (vienvaldystė) formavosi nuo 16 a. antros pusės iki 18 a. pradžios. Absoliutizmas panaikintas Anglijoje 17 a., Prancūzijoje 18 a. pabaigoje (po 1789–94 revoliucijos), Vokietijoje 19 a. viduryje, Rusijoje – po 1917 Vasario revoliucijos. 18 a. antroje pusėje daugelyje Europos šalių įsigalėjo apšviestasis absoliutizmas.
2031