von Harnack Adolf (Adolfas fon Hárnakas) 1851 05 07Tartu 1930 06 10Heidelberg, vokiečių evangelikų teologas, Bažnyčios istorikas. Liberaliosios teologijos atstovas. Prūsijos mokslų akademijos narys (1890). K. Bartho mokytojas. Nuo 1869 sudijavo teologiją Erlangeno, Tartu ir Leipcigo universitetuose; daktaras (1874). 1876 dėstė Leipcigo, 1879 Giesseno, 1886 – Marburgo, 1888–1921 – Berlyno (paskyrimui priešinosi Vyriausioji Prūsijos evangelikų bažnyčios taryba, kandidatūrą parėmė O. E. L. von Bismarckas ir Vilhelmas II) universitete. 1905–21 Prūsijos valstybinės bibliotekos direktorius. Tyrė Bažnyčios istoriją, kristologiją. Teigė, kad dogmoms atsirasti turėjo įtakos Evangeliją iškreipiantis helenistinis požiūris, o reformacija bandė grąžinti tikrąjį Jėzaus Kristaus mokymo turinį. Savaip interpretavo dogmas apie Jėzaus Kristaus dieviškumą, atpirkimą, nuodėmių atleidimą per jo mirtį. Parengė knygą Ankstyvosios krikščionybės literatūros istorija (Geschichte der altchristlichen Literatur 3 t. 1893–1904). Svarbiausi veikalai: Dogmų istorijos apžvalga (Grundriß der Dogmengeschichte 1889), Krikščionybės misija ir plitimas pirmaisiais trimis šimtmečiais (Die Mission und Ausbreitung des Christentums in den ersten drei Jahrhunderten 2 t. 1902), Prūsijos mokslų akademijos istorija (Geschichte der Preussischen Akademie der Wissenschaften 3 t.), Krikščionybės esmė (Das Wesen Christentums, abu 1900).
L: W. Döbertin Adolf von Harnack: Theologe, Pädagoge, Wissenschaftspolitiker Frankfurt am Main 1985; Adolf von Harnack Göttingen 2001.
2905