Aleksandr Gercen

Gercen Aleksandr (rus. Александр Герцен, Aleksandras Gecenas), slap. Iskander 1812 04 06Maskva 1870 01 21Paryžius (palaikai perkelti į Nicą), rusų rašytojas, visuomenės veikėjas. Kilęs iš dvarininkų.

Biografija

1829–33 studijavo Maskvos universitete fiziką ir matematiką; su N. Ogariovu subūrė jaunimo grupę, kuri reiškė pasipriešinimą visokiai prievartai. 1834 suimtas, 1835–39, 1841–42 gyveno tremtyje Permėje, Viatkoje (dabar Kirovas), Naugarde (dabar Didysis Naugardas). Nuo 1842 vadovavo kairiesiems zapadnikams. 1847 emigravo. Gyveno Prancūzijoje, Šveicarijoje, 1852 persikėlė į Angliją. 1853 Londone įkūrė spaustuvę Volnaja russkaja tipografija. Leido almanachą Poljarnaja zvezda (1855–68), su N. Ogariovu – laikraštį Kolokol (1857–67; leidiniai nelegaliai platinti Rusijoje), juose kritikavo baudžiavą, carizmą, propagavo visuomenės reformų, tautų apsisprendimo idėjas, smerkė Lietuvos rusinimo politiką, rėmė 1863–1864 sukilimą Lietuvoje ir Lenkijoje.

Aleksandr Gercen

Filosofinėms ir visuomeninėms pažiūroms turėjo įtakos utopinio socializmo, G. W. F. Hegelio, L. Feuerbacho idėjos.

Kūryba

Αnkstyvuosiuose filosofijos straipsniuose (rinkiniai Diletantizmas moksle / Diletantizm v nauke 1842–43, Laiškai apie gamtos tyrimą / Pis′ma ob izučenii prirody 1845–46) keliamos filosofijos idėjų įgyvendinimo problemos, jų sąsajos su gyvenimu ir mokslu, teigiama prigimtinė žmonių lygybė. Vėliau (knygoje Nuo kito kranto / S togo berega, parašyta 1847–50, išspausdinta vokiečių, prancūzų, italų kalbomis 1850, rusų kalba 1855 Londone) reiškiamas nusivylimas Tautų pavasariu kritikuojamas utopinis socializmas.

Knygoje Apie revoliucinių idėjų raidą Rusijoje (O razvitii revoljucionnych idej v Rossii, išspausdinta prancūzų, vokiečių kalbomis 1851, rusų kalba 1861) keliama rusiškojo (valstietiškojo) socializmo idėja, kuria buvo grindžiamas narodnikų judėjimas. A. Gerceno grožinių kūrinių pagrindinė tema – asmenybės ir jos aplinkos sąsajos. Apysakoje Daktaras Krupovas (1847), apsakyme Šarka vagilė (Soroka-vorovka 1848, lietuvių kalba 1948), romane Kas kaltas? (Kto vinovat? 2 d. 1845–46, lietuvių kalba 1949, 1977) vyrauja baudžiavos kritika, išjuokiamos dorovinės ydos.

Reikšmingiausias kūrinys – memuarai Praeitis ir godos (Byloe i dumy 8 d. 1855–68, lietuvių kalba 4 t. 1958), jame Rusijos ir Vakarų Europos visuomenės gyvenimo vertinimai derinami su asmeniniais išgyvenimais.

Parašė literatūrinių esė, feljetonų.

1

2378