Poeto A. S. Puškino portretas (dailininkas O. Kiprenskis, aliejus, 1827, Tretjakovo galerija Maskvoje)
Puškin Aleksandr (rus. Александр Пушкин, Aleksandras Pùškinas) 1799 06 06Maskva 1837 02 10Sankt Peterburgas (palaidotas Sviatogorsko vienuolyne, Pskovo sr.), rusų rašytojas. Rusų realizmo literatūros ir dabartinės literatūrinės kalbos pradininkas. Gimė bajorų šeimoje.
Biografija
1811–17 mokėsi Carskoje Selo (dabar Puškinas) licėjuje. Čia pradėjo rašyti eilėraščius (nuo 1814 juos spausdino žurnale Vestnik Evropy, 1815 – žurnaluose Rossijskij Muzeum ir Syn Otečestva), poemą Ruslanas ir Liudmila. Pirmieji A. Puškino poezijos kūriniai sužavėjo žymius rusų poetus G. Deržaviną, P. Viazemskį ir V. Žukovskį. Jų siūlymu A. Puškinas tapo literatūrinio būrelio Arzamas nariu. Baigęs licėjų dirbo Užsienio reikalų kolegijoje, dalyvavo Arzamaso susirinkimuose, Sankt Peterburge susipažino su būsimais dekabristais, parašė anoniminių politinių epigramų ir eilėraščių, smerkiančių savivalę, despotizmą ir baudžiavą (odė Laisvė / Vol′nost′, parašyta 1817, išleista 1856, eilėraštis Kaimas / Derevnja, parašytas 1819, išleistas 1826). Už šiuos kūrinius 1820 iš Sankt Peterburgo perkeltas tarnauti į generolo majoro I. Inzovo kanceliariją Jekaterinoslave. I. Inzovui leidus A. Puškinas iki 1820 rudens keliavo po Kaukazą ir Krymą, vėliau grįžo tarnauti į I. Inzovo, paskirto Besarabijos srities valdytoju, kanceliariją Kišiniove; vėliau tarnavo Novorossijsko generalgubernatoriaus M. Voroncovo kanceliarijoje Odesoje.
Poeto A. S. Puškino portretas (dailininkas O. Kiprenskis, aliejus, 1827, Tretjakovo galerija Maskvoje)
Keliavo po Moldaviją, lankėsi Kijeve, bendravo su dekabristais, A. Mickevičiumi (1828 išvertė A. Mickevičiaus poemos Konradas Valenrodas pradžią, 1833 – baladę Budrys ir sūnūs). Atleistas iš tarnybos 1824–26 gyveno tremtyje tėvų dvare Michailovskojėje (Pskovo sritis). Po dekabristų sukilimo numalšinimo naujasis caras Nikolajus I atšaukė A. Puškiną iš tremties ir pareiškė būsiąs poeto cenzoriumi. Nuo 1826 A. Puškinas gyveno Maskvoje, vėliau – Sankt Peterburge, kur jam buvo leidžiama dirbti istorijos archyve. 1830–31 bendradarbiavo laikraštyje Literaturnaja gazeta. 1830 ir 1833 rudenį gyveno tėvo dvare Boldine (Žemutinio Naugardo sritis), rinkdamas medžiagą apie Pugačiovo sukilimą keliavo po Pavolgį ir Pietų Uralą. 1836 pradėjo leisti žurnalą Sovremennik. Žuvo priešų intrigų išprovokuotoje dvikovoje.
Kūryba
Licėjaus laikotarpio A. Puškino eilėraščiams būdinga jausmingumas, intonacijų nuoširdumas. 1817–20 parašė poemą Ruslanas ir Liudmila (Ruslan i Ljudmila 1820), kuri sulaukė neigiamų gyvenamojo laikotarpio kritikų vertinimų dėl vadinamojo aukštojo stiliaus nebuvimo herojinėje poemoje. Gyvendamas Pietuose parašė romantinių kūrinių – poemas Kaukazo belaisvis (Kavkazskij plennik 1821), Broliai plėšikai (Brat′ja‑razbojniki 1822), Bachčisarajaus fontanas (Bachčisarajskij fontan 1823), Čigonai (Cygany 1824), elegijų, baladžių, eilėraščių; juose atskleidė maištingos laisvės siekiančios, nelaimingą meilę išgyvenančios asmenybės problemas (kūriniams įtakos turėjo G. Byronas). Odesoje 1823 pradėjo rašyti eiliuotą romaną Eugenijus Oneginas (Evgenij Onegin 1831, lietuvių kalba 1947, pastatytas spektaklis lietuvių kalba 2015), jame parodė besiblaškančio inteligento tragediją, sukūrė tipiškų Rusijos žmonių charakterių, padėjo pagrindą rusų klasikinio romano raidai. Ištremtas į Michailovskoję parašė istorinę tragediją Borisas Godunovas (Boris Godunov, parašyta 1824–25, išleista 1831, lietuvių kalba 1930, lietuvių kalba pastatytas spektaklis 2015; dramoje yra lietuviškų motyvų), realistinę poemą Grafas Nulinas (Graf Nulin 1825), lyrinių eilėraščių.
Nuo 1830 pradžios A. Puškino kūryboje ėmė vyrauti proza. Vadinamuoju Boldino rudens laikotarpiu (1830) parašė Belkino apysakas (Povesti Belkina, išleista 1831, lietuvių kalba 1949; jos davė pradžią rusų realizmo prozai), vadinamąsias Mažąsias tragedijas (Malen’kie tragedii) – Šykštusis riteris (Skupoj Rycar', išleista 1836), Akmeninis svečias (Kamennyj gost', išleista 1839), Mocartas ir Saljeris (Mocart i Sal'eri, išleista 1831), poezijos. Kiti prozos kūriniai: romanai Petro Didžiojo negras (Arap Petra Velikogo, rašytas 1827–28, nebaigtas, išleistas 1837), Dubrovskis (Dubrovskij, parašytas 1832–33, išleistas 1841, lietuvių kalba 1929), Kapitono duktė (Kapitanskaja doč' 1836, lietuvių kalba 1929), apysakos Goriuchino sodžiaus istorija (Istorija sela Gorjuchina, parašyta 1830, išleista 1837), Pikų dama (Pikovaja dama 1834, pastatyti spektakliai Lietuvoje 1998, 2001, 2019).
Remdamasis auklės Arinos Radionovnos pasektais kūriniais parašė stilizuotų eiliuotų pasakų: Pasaka apie popą ir jo tarną Baldą (Skazka o pope i o rabotnike ego Balde, parašyta 1830, išleista 1840), Pasaka apie carą Saltaną (Skazka o care Saltane 1832), Pasaka apie žvejį ir žuvelę (Skazka o rybake i rybke 1833), Pasaka apie mirusią caraitę ir apie septynis milžinus (Skazka o mjortvoj carevne i o semi bogatyrjach 1834), Pasaka apie auksinį gaidelį (Skazka o zolotom petuške 1835).
Kūrybos bruožai
A. Puškino prozai būdinga asmenybės ir valstybės santykių tragiško nesuderinamumo tematika, psichologizmas, vėlyvajai lyrikai – filosofiniai apmąstymai, liūdesio, vienišumo motyvai, ramybės ir laisvės troškimas.
Kūrybos įtaka
A. Puškinas davė pradžią daugumai dabartinės rusų poezijos ir prozos žanrų. Turėjo įtakos M. Lermontovo, N. Nekrasovo kūrybai, beveik visoms rusų meno sritims. A. Puškino kūrinių motyvais sukurta operų (P. Čaikovskio, A. Dargomyžskio, M. Glinkos, C. Cui, M. Musorgskio, S. Rachmaninovo), baletų (B. Asafjevo, R. Gliero), romansų ir dainų (A. Borodino, P. Čaikovskio, M. Glinkos, C. Ciui, N. Metnerio, N. Rimskio‑Korsakovo, A. Rubinšteino, S. Rachmaninovo, G. Sviridovo, J. Šaporino, A. Verstovskio), filmų, skulptūrų, iliustracijų, nutapyta paveikslų.
Vertimai į lietuvių kalbą
Į lietuvių kalbą A. Puškino kūryba pradėta versti 19 a. pabaigoje (P. Arminas‑Trupinėlis, S. Dagilis, P. Vaičaitis). 20 a. pirmoje pusėje A. Puškino kūrinių išvertė K. Binkis, P. Cvirka, L. Gira, K. Snarskis, A. Venclova, antroje pusėje – A. Baltakis, V. P. Bložė, A. Churginas, V. Drazdauskas, J. Graičiūnas, K. Inčiūra, K. Kubilinskas, Just. Marcinkevičius, E. Matuzevičius, E. Mieželaitis, V. Mykolaitis‑Putinas, A. Miškinis, V. Reimeris, T. Tilvytis, A. Venclova, E. Viskanta ir kiti.
Kūrybos tyrinėjimai
Veikalų apie lietuvių literatūros ryšius su A. Puškino kūryba parašė K. Korsakas, V. Mykolaitis‑Putinas, R. Sideravičius, A. Venclova.
Atminimo įamžinimas
Lietuviškojoje scenoje pastatyta A. Puškino dramų ir jo kūrybos motyvais sukurtų operų.
Vilniuje, Markučiuose, veikia (nuo 1940) Literatūrinis A. Puškino muziejus, prie jo yra (nuo 1992) A. Puškino paminklinis biustas (skulptorius B. Vyšniauskas, architektorius V. Nasvytis). Didžiojoje gatvėje, prie Šv. Paraskevės (Piatnicos) cerkvės, – skulptūrinė kompozicija A. Puškino ir jo prosenelio A. Hanibalo atminimui (2011, skulptorius V. Nalivaika).
2271
R: Raštai 5 t. Vilnius 1954–55; Lyrika Vilnius 1975; Poemos Vilnius 1978; Poezija; Proza Vilnius 1999; Polnoe sobranie sočinenij 10 t. Leningrad 1977–79. L: M. Banevičius A. Puškino gyvenimas ir poezija Kaunas 1934; Puškinas ir lietuvių literatūra Vilnius 1950; R. Sideravičius Aleksandras Puškinas ir Lietuva Vilnius 1976; V. Vinogradov Jazyk Puškina Moskva–Leningrad 1935; L. Grossman Puškin Moskva 1960; J. Tynjanov Puškin i ego sovremenniki Moskva 1968.
1