Aleksandr Skriabin
Aleksandr Skriabin
Skriabin Aleksandr (rus. Александр Скрябин, Aleksandras Skriãbinas) 1872 01 06Maskva 1915 04 27Maskva, rusų kompozitorius, pianistas. Nuo 5 metų improvizavo fortepijonu, septynerių – kūrė pjeses lėlių teatrui, aštuonerių – parašė operą Luiza. 1882–89 mokėsi Maskvos kadetų mokykloje, pradėjo koncertuoti kaip pianistas. Privačiai mokėsi skambinti fortepijonu pas G. Koniusą ir N. Zverevą. 1888–92 studijavo Maskvos konservatorijoje pas V. Safonovą (mokėsi skambinti fortepijonu), S. Tanejevą (kontrapunktą), A. Arenskį (kompoziciją). Dėl nesutarimų su A. Arenskiu konservatoriją aukso medaliu baigė tik kaip pianistas.1898–1903 Maskvos konservatorijoje mokė skambinti fortepijonu (tarp mokinių E. Laumenskienė). 1904–09 gyveno Šveicarijoje, Belgijoje, Italijoje, Prancūzijoje. Užsienyje įvyko kai kurių simfoninių kūrinių premjeros (1905 Paryžiuje III simfonijos, sukurta 1904, 1908 Niujorke Ekstazės poemos / Poema ekstaza, sukurta 1907). 1908–11 bendradarbiavo su dirigentu, leidėju, mecenatu S. Kusevickiu. Nuo 1910 gyveno Maskvoje.
1911, 1913 Vilniuje A. Skriabinas surengė autorinius koncertus. Studijų metais (1891–92) rašė operą Kęstutis ir Birutė (M. Lipkino tekstas; iš likusių fragmentų A. Nemtinas 1974 pabaigė Kęstučio ir Birutės susitikimo sceną). Nuo 1908 draugavo su poetu J. Baltrušaičiu, kuris propagavo A. Skriabino kūrybą.
Koncertinė veikla
1895 surengė pirmuosius autorinius koncertus Sankt Peterburge ir Maskvoje. Jo koncertines keliones, kūrinių leidybą finansavo V. Beliajevas. Daug koncertavo Rusijos miestuose ir užsienyje (1896 Paryžiuje, Briuselyje, Berlyne, Amsterdame, 1906 Jungtinėse Amerikos Valstijose). Skambindavo tik savo kūrinius, išryškindamas jų romantinę patetiką, būsenų dinamiką, detalių raiškumą, daugiasluoksnę faktūrą. Skambino vengdamas išoriško virtuoziškumo, niuansuodamas tembrus, su subtiliais rubato.
Kūryba
Kūryba – vėlyvojo romantizmo rusiškoji atmaina, derinanti tradicinį ir modernųjį mąstymą. Individualumas grindžiamas išskirtiniu konceptualumo vaidmeniu kūrinyje, vadinamąja kuriančiosios dvasios filosofija, kūrybos proceso mistifikavimu, simbolizmo estetika. Romantikų begalybės sampratą A. Skriabinas transformavo į ekstazės kultą, sinestezija jam buvo artimesnė nei menų sintezė. A. Skriabino filosofiniai užrašai atspindi kraštutinį individualizmą, kosmizmo, krikščioniškojo istorizmo, naujosios vokiečių filosofijos įtaką (nuo 1900 – Maskvos filosofų draugijos narys). Tobuliausia filosofinės minties raiška laikė instrumentinę muziką. Kūrė fortepijonui ir simfoniniam orkestrui, vengė žodinio teksto vokalinio intonavimo, nors parašė nesukurtos operos libretą, simbolistinės leksikos sonetų, eiliuotą Ekstazės poemą (išleista 1906 Ženevoje). Monumentalizmo tendencijos lėmė potraukį stambiajai formai (sonatos ir dalis poemų fortepijonui, simfonijos, simfoninės poemos), kūriniai jungė aukščiausiąjį grandioziškumą ir aukščiausiąjį subtilumą, racionalumą ir stichiškumą, kontrastingus vaizdinius. Temperamentingoje, pakilioje muzikoje nuo 1903 vis labiau ryškėjo ekstazės būsenos, buvo glaudinamas sonatinis ciklas, atsirado poema fortepijonui, vėliau – simfoniniam orkestrui. Nuo 1910 (po poemos Prometėjas. Ugnies poema / Prometej. Poema ognia simfoniniam orkestrui) kūrybos kelrodžiu tapo Misterija – taip ir nesukurtas įvairios raiškos ir poveikio galimybes derinantis apeiginis aktas, kurio atlikimas, pasak A. Skriabino, turėjo lemti žmonijos ateitį.
Visų laikotarpių kūrybai būdinga monologinis muzikos pobūdis, apibendrintas poetinis programiškumas, instrumentinės kilmės melodika, lengva, ažūrinė, ritmiškai diferencijuota faktūra, griežta ir aiški forma. Ankstyvojoje kūryboje buvo ryški F. F. Chopino, F. Liszto, A. Liadovo įtaka, nuo 1900 klostėsi individualus stilius – stiprėjo statiškos stebėsenos ir dinamiško polėkio, tamsaus chaoso ir akinančios šviesos vaizdinių priešprieša, melodijos trumpėjo, didėjo laisvos ritminės pulsacijos reikšmė. Vėlyvojoje kūryboje naudojo chromatinę tonaciją, dirbtines dermes, kvartinę akordų struktūrą, kūrinius grindė horizontaliai ir vertikaliai dėstoma aukštųjų obertonų eilės 5–6 garsų seka (pvz., Prometėjo akordas), siekė paslaptingo ar spinduliuojančio skambėjimo įspūdžio.
Kūriniai
Fortepijonui kurdavo tokio žanro kūrinius, kurie teikė didesnę vaizdinių ir faktūros laisvę – preliudus (apie 90), ekspromtus (11), poemas (20, tarp jų – Tragiškoji / Tragičeskaja, Šėtoniškoji / Sataničeskaja, abi 1903), fantazijas primenančius etiudus (26), programines pjeses; sukūrė mazurkų (21; iki 1903), keletą noktiurnų, valsų, iš stambios formos – koncertą fortepijonui (1897, pirmasis kūrinys orkestrui) ir 10 sonatų (1892–1913; I–IV ciklinės, V–X vienadalės).
Simfoninėje kūryboje ryški ciklo glaudinimo tendencija: I simfonija (6 d., finale du solistai ir choras intonuoja A. Skriabino eiles, šlovinančias meną, 1900), II simfonija (5 d. 1901), III simfonija (Dieviškoji poema / Božestvennaja poema, 3 d. 1904) ir vienadalės – Ekstazės poema, Prometėjas. Ugnies poema (su šviesos – Luce – ir soline fortepijono partija, choru be žodžių kodoje); tai vienos koncepcijos daugiatemiai kūriniai su ryškia finaline kulminacija, sukurti dideliam orkestrui. Individualių vaizdinių, modernios muzikinės kalbos A. Skriabino kūryba sujungė impresionizmo, ekspresionizmo, simbolizmo ypatumus ir buvo išskirtinis Rusijos sidabro amžiaus kultūros reiškinys.
L: M. Azizbekova Tolimosios žvaigždės dainius ir Lietuva / Kultūros barai 1972 nr. 2; V. P. Jurkštas A. Skriabino opera „Kęstutis ir Birutė“ / Literatūra ir menas 1975 nr. 3; J. Gustaitė Poemiškumo fenomenas Aleksandro Skriabino kūryboje / Lietuvos muzikologija Vilnius 2000, Aleksandro Skriabino poetinė kūryba. Nuo sonatos iki soneto / Lietuvos muzikologija Vilnius 2003; V. Del’son Skrjabin. Očerk žizni i tvorčestva Moskva 1971; F. Bowers The New Scriabin: Enigma and Answers New York 1973; G. Eberle Zwischen Tonalität und Atonalität: Studien zur Harmonik Alexander Skrjabins München 1978; Alexander Skrjabin Graz 1980; Letopis′ žizni i tvorčestva A. N. Skrjabina Moskva 1985; J. M. Baker The Music of Alexander Scriabin New Haven 1986.
118