Solženicyn Aleksandr (rus. Александр Солженицын, Aleksandras Solžencynas) 1918 12 11Kislovodsk 2008 08 03Maskva, rusų rašytojas, publicistas, visuomenės veikėjas. Vienas žymiausių rusų disidentų. Rusijos mokslų akademijos narys (1997).
Biografija
1941 baigė Rostovo prie Dono universitetą (fiziką ir matematiką), nuo 1939 dar neakivaizdžiai studijavo Filosofijos, literatūros ir istorijos institute Maskvoje, domėjosi Rusijos istorija. Nuo 1941 pabaigos savanoris SSRS–Vokietijos kare. 1942 baigęs artileristų mokyklą pasiųstas į frontą, su baterija pasiekė Prūsiją. 1945 vasarį areštuotas už pasisakymus prieš Staliną laiškuose vaikystės draugui. 1945–53 kalėjo įvairiuose lageriuose (tarp jų ir Marfino lageryje prie Maskvos su L. Kopelevu), galutinai nusivylė marksizmu, tapo tvirtų įsitikinimų stačiatikiu. 1953 ištremtas į Kazachiją, dirbo matematikos ir fizikos mokytoju, Taškente gydytas nuo vėžio (vėliau ligoninės aplinką aprašė romane Vėžininkų korpusas / Rakovyj korpus, pradėtas rašyti 1955, išleistas 1968 Paryžiuje, lietuvių kalba 2009). 1956 leista grįžti į Rusiją, 1957 reabilituotas, dirbo fizikos ir astronomijos mokytoju Riazanėje.
Aleksandr Solženicyn
Aleksandr Solženicyn
Kūryba ir visuomeninės pažiūros
1962 žurnale Novyj mir išspausdinta A. Solženicyno apysaka Viena Ivano Denisovičiaus diena (Odin den′ Ivana Denisoviča, parašyta 1959, lietuvių kalba išspausdinta 1963, visas tekstas 2009), kurioje vaizduojama už tariamą šnipinėjimą nuteisto valstiečio, buvusio frontininko, viena gyvenimo lageryje diena. Kūrinys sulaukė didelio sovietinės ir tarptautinės visuomenės susidomėjimo, 1963 išleista knyga išversta į daug kalbų. 1963 Novyj mir išspausdino dar kelis A. Solženicyno apsakymus (itin populiarus buvo Matrionos kiemas / Matrjonin dvor, atskleidžiantis socialistinės santvarkos pražūtingumą rusų kaimui). Lagerių draugai ir nepažįstami žmonės ėmė jam siųsti daug laiškų – faktais grįstų atsiminimų, kurie su dokumentine medžiaga ir autoriaus atsiminimais tapo pagrindu 10 metų slapta rašytam vienam svarbiausių antikomunistinių A. Solženicyno veikalų Gulago archipelagas (Archipelag GULAG 3 t. 1973–74 išleista Paryžiuje, lietuvių kalba 2009), kuris demaskavo 1918–56 SSRS sukurtą ištisų visuomenės sluoksnių ir tautų žudymo bei nužmoginimo sistemą, atskleidė barbariškus komunistinio režimo kūrimo pagrindus (tarp liudininkų yra ir buvęs lietuvių politinis kalinys J. Vaišnoras; su užuojauta vaizduojami į lagerių mėsmalę patekę lietuvių ūkininkai). 1965 KGB ėmė persekioti rašytoją, nusavino archyvą, kūriniai nebespausdinti. 1968 romanus Pirmajame rate (V kruge pervom, lietuvių kalba 1991) ir Vėžininkų korpusas išspausdinus užsienyje 1969 A. Solženicynas pašalintas iš SSRS rašytojų sąjungos. 1971 Paryžiuje išspausdintas istorinis romanas Keturioliktųjų rugpjūtis (Avgust Četyrnadcatogo), kuriame A. Solženicynas atvirai skelbė savo religines ir patriotines slavofilo pažiūras. 1973 KGB suradus ir konfiskavus Gulago archipelago vieną rankraščių A. Solženicynas leido 1973 pabaigoje pradėti šio kūrinio spausdinimą užsienyje. Tais pačiais metais A. Solženicynas suimtas, įkalintas, vėliau atimta SSRS pilietybė ir prievarta išsiųstas į Vokietijos Federacinę Respubliką. Gyveno Šveicarijoje, Ciuriche rinko medžiagą apie V. Lenino gyvenimą emigracijoje, išleido atsiminimus Veršis su ąžuolu badėsi (Bodalsja teljonok s dubom 1975). 1976 persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas, įsikūrė atokioje sodyboje Cavendishe (Vermonto valstija). Čia baigė rašyti daugiatomę romanų epopėją Raudonasis ratas (Krasnoe koleso 10 t. 1971–91), kurioje atsispindi 1914–17 Rusija, detaliai atskleidžiama Spalio perversmo farsas, savivalė ir smurtas. Iki 1990 A. Solženicyno kūriniai SSRS platinti savilaida.
1994 grįžo į Rusiją, aktyviai dalyvavo šalies visuomeniniame gyvenime, bet nebendradarbiavo su komunistais, kritiškai vertino M. Gorbačiovą, B. Jelciną ir jo pradėtą šalies liberalizavimo bei visuotinio privatizavimo procesą, palaikė V. Putiną.
Dar parašė publicistinių laiškų, straipsnių ir veikalų apie įsivaizduojamą Rusijos ateitį (Kaip mums statyti Rusiją / Kak nam obustroit′ Rossiju 1990), kontroversišką veikalą apie rusų ir žydų santykius Du šimtai metų kartu (Dvesti let vmeste 2 t. 2001). A. Solženicyno visuomenines pažiūras kritikavo L. Kopelevas, A. Sacharovas, A. Siniavskis, V. Šalamovas ir kiti rusų disidentai.
Apdovanojimai
Nobelio literatūros premija (1970).