Aleksándras I (Aleksandr I) 1777 12 23Sankt Peterburgas 1825 12 01Taganrog, Rusijos imperatorius (1801–25). Romanovų dinastijos. Pavelo I sūnus.
Biografija
Sostą gavo po rūmų perversmo, per kurį nužudytas jo tėvas. Jaunystėje planavo liberalias reformas, tačiau nedaug nuveikė: buvo neryžtingas, o Rusija nepribrendusi reformoms. Kolegijas 1802 pakeitė ministerijos, 1810 įsteigta Valstybės taryba. Pirkliams, miestiečiams leista pirkti negyvenamas žemes, dvarininkams – atleisti valstiečius iš baudžiavos už išpirką. 19 a. II dešimtmečio pabaigoje asmens laisvę gavo Estliandijos, Lifliandijos ir Kuršo gubernijos valstiečiai. Remiantis kiek pakeistu Abiejų Tautų Respublikos Edukacinės komisijos modeliu įgyvendinta švietimo reforma. Išplėstas vidurinių mokyklų tinklas. Vilniaus vyriausioji mokykla 1803 pertvarkyta į universitetą, atkurtas Tartu universitetas, įsteigti Charkovo, Kazanės, Sankt Peterburgo universitetai.
Aleksandras I (aliejus, 1826, dailininkas G. Daweʼjus, Petro I rūmai Sankt Peterburge)
Į 19 a. 2 dešimtmečio pabaigą Aleksandras I nutolo nuo jaunystės idealų. Vidaus reikalus pavedė tvarkyti policinio valdymo šalininkui A. Arakčejevui. Paskutiniaisiais gyvenimo metais pasidarė labai religingas.
Valdant Aleksandrui I 1801–13 prie Rusijos imperijos prijungta Sakartvelas (1801), Suomija (1809), Besarabija (1812), Azerbaidžanas (1813). Po nesėkmingo 1805–07 karo su Prancūzija sudaryta Tilžės taika. Per Prancūzijos–Rusijos karą (1812), nors ir nevadovaudamas kariuomenei, Aleksandras I savo laikysena padėjo pasiekti pergalę, priėmė sprendimą dėl kariuomenės žygio į Europą, buvo vienas Vienos kongreso (1814–15) vadovų ir Šventosios sąjungos (1815) organizatorių. Tapo kongreso sudarytos ir su Rusija sujungtos Lenkijos karalystės karaliumi.
Aleksandras I ir Lietuva
Aleksandro I valdymo laikotarpiu Lietuvos vardas buvo vartojamas oficialiuose Rusijos imperijos administracinių teritorinių vienetų pavadinimuose: Lietuvos generalgubernatorija (centras Vilniuje), Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos Gardino gubernijos. Aleksandro I vyriausybė toleravo Lietuvos bajorų kultūros tradicijas. 1807–12 buvo svarstoma galimybė atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, pavaldžią Aleksandrui I. Manyta, kad toks autonominis vienetas galėtų būti atsvara 1807 Napoleono I įkurtai Varšuvos kunigaikštystei. Po 1814 buvo keliama idėja regioną, vėliau pavadintą Šiaurės vakarų kraštu, ar jo dalį prijungti prie Lenkijos karalystės. Po filomatų ir filaretų bylos 1823–24 Rusijos imperijos valdžia sugriežtino krašto kultūros kontrolę, mokyklose įvedė privalomas rusų kalbos pamokas, įsakė šia kalba mokyti istorijos ir geografijos.
2963