Aleksándras Makedoniẽtis (gr. Aleksandros Makedonikos), Aleksándras Didỹsis (lot. Alexander Magnus) 356 07 20 ar 21 pr. Kr.Pela (Makedonija) 323 06 10 ar 13 pr. Kr.Babilonas, antikos karvedys, Makedonijos karalius (336–323). Pilypo II ir Olimpiados sūnus.
343–340 buvo auklėjamas Aristotelio. Tėvui kariaujant su Bizantiju (340) numalšino sukilimą Trakijoje. Karvedžio talentas išryškėjo Chaironėjos mūšyje (338). Nužudžius Pilypą II, Aleksandras Makedonietis paveldėjo sostą. 336–335 malšino opozicijos bruzdėjimus Makedonijoje, atrėmė Šiaurės Balkanų pusiasalio genčių antpuolius, baudė neklusnius graikų polius. Atnaujino tėvo 337 pradėtą karą su Persija. 334 pavasarį vietininku Makedonijoje ir Graikijoje palikęs Antipatrą, su 30 000 pėstininkų ir 5000 raitelių išsilaipino Mažojoje Azijoje ir prie Graniko (dabartinis Kocabaşas) upės sumušė Darėjo III Kodomano kariuomenę (Graniko mūšis); dauguma pakrantės graikų polių sutiko Aleksandrą Makedonietį kaip išvaduotoją. 334–333 žiemą nukariavo Lidijos ir Pisidijos gentis (Mažosios Azijos vakarinė dalis). 333 pavasarį kariuomenė ilsėjosi Gordijuje (Frigija), rudenį prie Iso antrąkart sumušė Darėją III Kodomaną (Iso mūšis) ir nužygiavo į Siriją ir Finikiją persų laivyno bazių užimti.
Aleksandras Makedonietis (grindų mozaikos iš Fauno namo Pompėjuose fragmentas, 1 a. pr. Kr., Nacionalinis archeologijos muziejus Neapolyje)
Iki vasaros užėmė Biblą, Sidoną ir Tyrą. 332 pasiekė Egiptą, kur praleido žiemą, organizuodamas krašto valdymą; Nilo deltoje įkūrė Aleksandriją. 331 pavasarį grįžo į Tyrą, paskyrė Sirijai satrapą ir paėmęs į savo kontrolę Viduržemio jūros regiono rytinę dalį pasuko į Mesopotamiją. 331 prie Gaugamelų sutriuškino persus (Gaugamelų mūšis), okupavo Babiloną ir užėmė visas Persijos karalių sostines – Sūzus, Pasargadus, Persepolį. 330 vasarą Baktrijos valdytojui Besui nužudžius Darėją III Kodomaną pasiskelbė jo sosto paveldėtoju. Siekdamas suartinti graikus ir makedoniečius su nukariautomis tautomis, užimtuose kraštuose diegė graikų kultūrą, perėmė vietinius papročius, kitataučiams patikėjo svarbius postus; steigė įtvirtintas gyvenvietes, vadinamąsias Aleksandrijas (Plutarchas mini jų buvus apie 70). 330–329 užėmė dalį Persijos ir įsiveržė į Vidurinę Aziją.
Aleksandro Makedoniečio žygiai ir užkariavimai 335–323 pr. Kr.
327 vasaros pradžioje pasiekė Pandžabą (Vakarų Indija); 326 persikėlė per Indą ir prie Hidaspo (dabartinis Jhelum) upės sumušė galingiausio Pandžabe valdovo Poro kariuomenę, tačiau išvarginti kariai atsisakė žygiuoti toliau. Hifasyje (dabartinis Beas) pasistatydino laivyną ir nusileido Indu iki žiočių. Palikęs dalį kariuomenės su įranga ir sužeistaisiais (vadas Krateras) bei laivyną (vadas Nearchas) pats su pagrindinėmis jėgomis 324 per Gedrosiją sugrįžo į Sūzus, 323 – į savo imperijos sostinę Babiloną. Čia netikėtai susirgo ir po 10 dienų mirė, nepaskyręs įpėdinio.
Aleksandro Makedoniečio karvedžiai paskelbė karaliais jo sunkiai sergantį netikrą brolį Pilypą Aridėją ir žmonos Roksanos sūnų Aleksandrą (abu nužudyti 317, 310 ar 309). Aleksandro Makedoniečio imperija suskilo į karo vadų valdomas karalystes. Trumpas jo valdymo laikotarpis ekonominiu ir kultūriniu požiūriu labai paveikė Europos ir Azijos tautų istoriją, praplėtė senovės graikų geografijos ir gamtos žinias, paskatino Artimųjų Rytų kolonizacijos bangą ir naujus prekybos ryšius. Prasidėjo helenizmas.
Dėl strategijos naujovių (išstudijuodavo priešo teritoriją, sezoninį karą pakeitė nuolatiniu), sugebėjimo greitai įveikti didelius nuotolius, derinti skirtingas ginkluotės rūšis, keisti taktiką (netikėtai susidūrus su klajoklių gentimis, Indijos drambliais) ir nugalėti 2–3 kartus gausesnį priešą Aleksandras Makedonietis laikomas vienu didžiausių karo vadų.
879