Chomiakov Aleksej (rus. Алексей Хомяков; Aleksejus Chomiakòvas) 1804 05 13Maskva 1860 10 05Ivanovskoje (Lipecko sr.), rusų filosofas, teologas. Vienas slavofilų pradininkų.
1821 baigė matematiką Maskvos universitete. Nuo 1822 tarnavo kariuomenėje, 1828–29 dalyvavo Rusijos–Turkijos kare.
Teologija ir filosofija
Teologijos ir filosofijos studijose (Keli stačiatikio krikščionio žodžiai… / Neskol′ko slov pravoslavnogo Christianina… 1853, 1855, 1858) kėlė Rusijos ir jos Stačiatikių bažnyčios ypatingą reikšmę. Pasak A. Chomiakovo, visuomenė yra individų sąjunga, vienijama Dievo idėjos. Teigė, kad individualizmas yra pasaulinio blogio priežastis. Žmogui duotas Dievo pažinimo siekis (tik taip, anot A. Chomiakovo, galima pažinti tiesą), jam palaikyti reikalingas tvirtas tikėjimas ir valia. Stačiatikybę laikė vienintele galinčia laisvėje ir meilėje vienyti bendruomenę, monarchiją – vienintele tinkama Rusijai valstybės santvarka, kapitalizmą ir socializmą – Vakarų nuosmukio požymiu. Pagrindiniame veikale Semiramidė: Visuotinės istorijos užrašai (Semiramida: Zapiski o vsemirnoj istorii, išleistas 1860; nebaigtas) plėtojo istoriosofijos idėjas, teigė, kad pasaulio istorijoje vyksta kova tarp laisvės (būdingos arijams) ir būtinybės (būdingos kušitams) principų, kuriuos atitinkamai išreiškia monoteizmas ir panteizmas. Anot A. Chomiakovo, kiekvienos tautos istorijai būdinga tam tikros pirminės savitos idėjos palaipsnis pasireiškimas, kiekviena tauta turi savo ypatingą pradą ir misiją, kurią jai suteikė Absoliutas.
Aleksej Chomiakov
Grožinė kūryba
Parašė dramų, eilėraščių (rinkinys 24 eilėraščiai / 24 stichotvorenija 1844). Ankstyvajai poezijai būdinga romantiški, vėlyvajai (nuo 19 a. 4 dešimtmečio) – istoriniai ir publicistiniai motyvai.
A. Chomiakovo idėjos turėjo įtakos rusų religijos filosofijai (V. Solovjovui, P. Florenskiui, L. Karsavinui).