Andrea Pozzo (Pietro Antonio Pazzi vario raižinys pagal Giovanni Domenico Campigliaʼos sukurtą A. Pozzo portretą, sukurtą pagal A. Pozzo autoportretą)
Pozzo Andrea (Andrėja Pòcas; lot. Andreas Puteus) 1642 11 30Trento 1709 08 31Viena, italų tapytojas, architektas, scenografas, meno teoretikas. Vėlyvojo baroko atstovas. 1665 įšventintas į jėzuitų ordiną, dažniausiai jo užsakymu ir kūrė. Daugiausia dirbo Romoje, t. p. Šiaurės Italijoje (Turine, Genujoje, Modenoje, Arezzo, Bolonijoje, Venecijoje), Vienoje. Iš pradžių jėzuitų šventėms, teatrams, procesijoms kūrė dekoracijas ir scenografiją.
Kūryba
Daugiausia sukūrė sienų ir lubų freskų bažnyčioms; žymiausia – jėzuitų Šv. Ignoto bažnyčios Romoje lubų (1688–94).
Kitos freskos: ciklas Šv. Ignaco Lojolos kambariai (koridoriuje tarp Jėzaus bažnyčios Romoje ir kambario, kuriame šv. Ignacas Lojola gyveno, 1681–86), lubų freska Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje Mondovi (1676), Heraklio priėmimas į Olimpą Liechtensteinų sodo pilyje Vienoje (1701), lubų freska Jėzuitų bažnyčioje Vienoje (1703). Sukūrė molbertinės tapybos kūrinių: Šv. Pranciškaus Ksavero pamokslas, Šv. Pranciškaus Bordžos investitūra (abu 1672), Šventųjų kankinystė prieš Antiochijos gubernatorių (1683–86), Šv. Pranciškus Ksaveras krikštija karalienę Neachilę (1690), žymiausias – Autoportretas (apie 1688). Suprojektavo altorių: vieną prabangiausių ir sudėtingiausių šio laikotarpio Šv. Ignaco Lojolos altorių (1695–99), Šv. Pranciškaus Bordžos (abu Jėzaus bažnyčioje Romoje), Šv. Aloyzo Gonzagos, Šv. Jono Berchmanso (abu Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje Romoje, 1697–99); t. p. pastatų fasadų, interjerų (įgyvendinta dalis jų).
A. Pozzo. Freska Šv. Ignaco Lojolos apoteozė (1688–94, Šv. Ignoto bažnyčia Romoje)
Veikalai
Parašė dviejų tomų veikalą Erdviniai atvaizdai dailininkams ir architektams (Perspectiva pictorum et architectorum t. 1 1693, t. 2 1698), pats jį iliustravo (sukūrė 118 raižinių pagal savo scenografijų, interjerų, freskų projektus). Tai vienas pirmųjų vadovėlių apie perspektyvą, išverstas į daugelį kalbų.
Kūryba ir teoriniai veikalai padarė didelę įtaką vėlyvojo baroko lubų tapybai, t. p. Austrijos, Vengrijos, Čekijos, Moravijos, Lenkijos barokui.