Anton Bruckner
Bruckner Anton (Antonas Brùkneris) 1824 09 04Ansfelden (netoli Linzo) 1896 10 11Viena, Austrijos kompozitorius, vargonininkas, pedagogas. Vienas žymiausių 19 a. antros pusės simfonistų. Muzikos mokėsi visą gyvenimą beveik savarankiškai. Baigęs Linzo mokytojų seminariją 1841–45 mokytojavo kaime. Muziką kūrė laisvalaikiu. Nuo 1845 dėstė, 1850–55 dar ir vargonininkavo Šv. Florijono vienuolyne. 1856–68 Linzo katedros vargonininkas. Nuo 1868 gyveno Vienoje, dėstė konservatorijoje; profesorius (1871). Nuo 1875 skaitė paskaitas ir Vienos universitete; garbės dr. (1891). Mokiniai – G. Mahleris, A. Nikischas, H. Schenkeris. Kaip vargonininkas virtuozas ir improvizuotojas koncertavo Paryžiuje (1869), Londone (1871), Šveicarijoje (1880).
Kūryba
A. Bruckneris daugiausia kūrė bažnytinę muziką ir simfonijas. Ankstyvuosiuose kūriniuose rėmėsi austrų bažnytinės muzikos, t. p. renesanso ir baroko (G. P. da Palestrinos ir Venecijos mokyklos) tradicijomis. Brandžiosios kūrybos stiliui būdinga meistriška polifoninė technika, R. Wagnerio muzikai artima turtinga harmonija bei sodri instrumentuotė, monumentali forma. Simfonijų stiliui būdinga ir Austrijos tautų liaudies muzikos bei choralo melodikos elementai, vargonų faktūros įtaka.
A. Brucknerio muzika G. Mahlerio ir kitų dirigentų pastangomis pripažinta tik po 1880.
Kūriniai
Sukūrė bažnytinės muzikos kūrinių solistams, chorui ir orkestrui, tarp jų – Requiem d‑moll (1848–49), Magnificat (1852), Missa solemnis b‑moll (1854), kitas 3 mišias (d‑moll, 1864; e‑moll 8 balsų chorui su pučiamųjų orkestru, 1866; f‑moll, 1867–68), Te Deum (1881–84), 6 kantatas (1845–62), 5 psalmes, 24 motetus, simfonijas f‑moll (1863), d‑moll, vadinamąją Nulinę (Nr. 0; 1863–64), I c‑moll (1865–66, nauja redakcija 1890–91), II c‑moll (1871–72, naũjos redakcijos 1875–77), III d‑moll, vadinamąją Vagneriškąją (1873, 2 redakcija 1876, 3 redakcija 1888–89), IV Es‑dur, vadinamąją Romantinę (1874–80, keletas redakcijų), V B‑dur (1875–78), VI A‑dur (1879–81), VII E‑dur (1881–83), VIII c‑moll (1884–90), IX d‑moll (1887–96, nebaigta), 3 kūrinius orkestrui (apie 1862), uvertiūrą g‑moll (1863), styginių kvintetų, kūrinių fortepijonui ir vargonams.
L: L. Rappoport Anton Brukner Moskva 1963; L. Nowak Anton Bruckner. Musik und Leben Wien 1974; M. Hansen Anton Bruckner Leipzig 1987.
1915