Antoni Tàpies
Tàpies Antoni (Antonis Tãpiesas) 1923 12 13Barselona 2012 02 06Barselona, ispanų tapytojas, skulptorius, meno teoretikas. Savamokslis. 1944–46 studijavo teisę Barselonos universitete, dailę – Vallso akademijoje Barselonoje. Dailininkų grupės Dau al Set vienas įkūrėjų (1948). 1984 įkūrė Tàpieso fondą, nuo 1990 Barselonoje veikia A. Tàpieso muziejus.
Kūryba
Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu buvo veikiamas siurrealizmo, vėliau art informel ir vadinamosios materijos tapybos. 5 dešimtmečio pabaigoje eksperimentavo su individualia mišria technika – tirštas, šiurkščias faktūras ir netikėtus reljefus išgaudavo aliejinius dažus maišydamas su žemės pigmentais, moliu, marmuro milteliais, cementu, naudodamas gratažą, koliažą (Koliažas iš virvių ir ryžių 1947). Išgarsėjo savo tapybinę plastiką transformavęs į asambliažus, objektus (Metalinės durys su smuiku 1953, Baltas ovalas 1957). Kūriniai pasižymi santūria, niūroka monochrominių spalvų gama, sudraskytais, supjaustytais faktūriniais paviršiais, spontaniškai užbrėžtais akcentais (dažniausiai kartojasi kryžiaus motyvas), metaforiškai perteikiamos egzistencinės, laiko temos, katalonų nacionalinio išsivadavimo nuotaikos ir simboliai. Vėlyvesniuose poparto paveiksluose naudojo kasdienius daiktus, baldų dalis (Kojinė 1971), 8–9 dešimtmečio tapyba meditatyvi, paveikta Rytų estetikos.
A. Tàpies. Didysis paveikslas (aliejus, smėlis, 1958, Guggenheimo muziejus Niujorke; © LATGA / VEGAP, 2020)
Iliustravo knygų. Sukūrė monumentalių skulptūrų ir reljefų (Monumentas Picasso 1983, Barselonoje).
Knygos
Parašė meno teorijos knygų (Meno praktika / La pràctica de l’art 1970, Menas prieš estetiką / L’art contra l’estètica 1974, Realybė kaip menas / La realitat com a art 1982).
Apdovanojimai
Venecijos bienalės Auksinis liūtas (1993). Imperatoriškoji premija (1990).
2648