Aristòtelis (Aristotelēs) 384 pr. Kr.Stageira (Chalkidikės pusiasalis) 322 pr. Kr.Chalkidė (Eubojos sala), senovės graikų filosofas, gamtininkas.
Gyvenimo faktai
Apie 367 įstojo į Platono akademiją, kurioje išbuvo 20 metų; iš pradžių mokinys, vėliau dėstytojas ir tyrinėtojas. Dėl teorinių nesutarimų su Platonu nepaskirtas akademijos vadovu. Asoje (Mažoji Azija) dirbo mokslinį darbą ir buvo valdovo patarėjas, vėliau Lesbo saloje dirbo kaip gamtininkas. 342 pakviestas vadovauti Aleksandro Makedoniečio lavinimui. Apie 335 Atėnuose įkūrė antrąją aukštojo mokslo instituciją Graikijoje – Likėjų. Po Aleksandro Makedoniečio mirties prasidėjus antimakedoniniam sąjūdžiui pasitraukė iš Atėnų.
Aristotelis (marmuras, romėniška graikų skulptoriaus Lisipo originalo kopija, muziejus Museo Altaemps Romoje)
Veikalai
Daugelis Aristotelio veikalų pateko romėnams kaip karo grobis. Romoje juos nupirko mokslininkas Tiranianas Gramatikas ir perdavė tvarkyti aristotelikų mokyklos vadovui Andronikui Rodiečiui. Šis atkūrė apgadintas vietas ir 43–20 prieš Kristų išleido suskirstęs pagal tematiką bei Aristotelio mokslų klasifikaciją. Tai pažinimo ir logikos veikalas Organonas (Kategorijos, Apie aiškinimą / De interpretatione, Pirmoji analitika / Analytika priora, Antroji analitika / Analytika posteriora, Topika, Apie sofistinius įrodymus / Sophistici elenchi), gamtos mokslų veikalai Fizika, Apie dangų, Apie atsiradimą ir išnykimą, Meteorologika, zoologijos – Gyvūnų istorija, Apie gyvūnų dalis, Apie gyvūnų dauginimąsi, Apie gyvūnų judėjimą, psichologijos – Apie sielą (De anima, lietuvių kalba 1959), filosofijos – Metafizika (pavadino Andronikas Rodietis, kaip kūrinį, leidžiamą po Fizikos), Nikomacho etika (dedikuota sūnui Nikomachui, lietuvių kalba 1990), Eudemo etika, Didžioji etika, Politika (lietuvių kalba 1997), Atėnų politinė santvarka, retorikos ir poetikos – Retorika, Poetika (lietuvių kalba 1959).
Filosofijos pagrindiniai bruožai
Aristotelis pirmasis iš graikų rašė griežtu ir lakonišku moksliniu stiliumi.
Kritikavo Platono idėjų ir socialinę teoriją. Rėmėsi ankstesniais graikų filosofijos ir gamtotyros atradimais.
Atskyrė mokslinį pažinimą nuo mokėjimo, paprasto patyrimo, manymo. Mokslo požymiais laikė įrodomumą, tiesų būtinumą ir visuotinumą, aiškinamąjį pobūdį, žinių hierarchiją. Pagrindė įrodymų moksle baigtinumą, sukūrė mokslų klasifikaciją, išskirdamas teorines, praktines ir kūrybos sritis (retoriką ir poetiką).
Filosofiją suprato kaip tiesos pažinimą, kurio pagrindas yra logika – visuotinis mokslų metodas. Filosofiją skirstė į teorinę ir praktinę; pirmąją pagal abstrakcijos lygį sudaro fizika, matematika ir pirmoji filosofija (metafizika). Tad metafizika, tirianti būtį apskritai, sukuria aukštesnio lygio abstrakcijas negu matematika. Praktinę filosofiją sudaro etika ir politika.
Pažinimo klausimais nuostatos buvo antiplatoniškos, empirinės: tikrovei pažinti reikalingi pojūčiai, paskui protas tolydžio apmąsto juslinius duomenis ir sukuria sąvokas. Aristotelis derino sensualias ir racionalias priemones, pasisakė prieš antgamtiškumą ir aprioriškumą pažinime. Sukūrė bendriausių sąvokų (10 kategorijų) teoriją. Detaliau aptarė 4: substanciją (esmę), kiekybę, kokybę, santykį.
Logika
Logiką Aristotelis vadino analitika. Sukūrė pirmąją formaliosios logikos teoriją. Teigė, kad egzistuoja mąstymo struktūros, kurios, nepaisant mąstymo turinio, nurodo tiesą.
Aristotelis yra formalizacijos metodo pradininkas (vartojo kintamuosius dydžius, juos žymėjo raidėmis). Aristotelio loginių formų teorijos pagrindą sudaro struktūros giminė-rūšis abstrakcija. Teiginių logikos tėra užuomazgos, tačiau sukūrė samprotavimų teoriją – silogistiką, kurią, kaip klasių logiką, išdėstė deduktyviai, aksiomiškai, ją kūrė kaip loginių konstantų teoriją.
Aristotelio modalinė logika ir asertorinė silogistika buvo terminų logika, tačiau jose buvo modalinės teiginių logikos pradmenų. Sukūrė mąstymo dėsnių sampratą. Šiuos logikos pradus Aristotelis ontologizavo, juos vadindamas ir būties pradais.
Kūrė bendrąją tapatybės teoriją, suformulavo tapatybės pagrindinį dėsnį (du objektai tapatūs, kai jų požymiai sutampa) ir kiekvienos minties tapatybę sau. Prieštaravimo dėsnį laikė esminiu, teigė būties ir mąstymo neprieštaringumą. Negalimo trečiojo dėsnį laikė negaliojančiu ateities įvykiams (teiginys Rytoj įvyks jūros mūšis šiandien nei klaidingas, nei teisingas).
Aristotelis tyrė indukciją kaip bendrybės pažinimo iš atskirybių metodą. Dar kūrė apibrėžimų teoriją, tyrė metodologines problemas (dedukcinės sekos pradinių prielaidų pagrindimą), aiškino klaidas įrodymuose, nustatė kalbos ir nekalbos klaidas, daromas sofizmuose.
Metafizika
Metafizikos konstrukcijas Aristotelis laikė visuotiniais gamtos, visuomenės ir žmogaus gyvenimo aiškinimo principais, kiekvienos būties pradais. Substancija yra daikto esmė, kitimų pagrindas, kokybės rodiklis. Skyrė dvi substancijos dalis – materiją ir formą, kurios sudaro vienovę. Materijai amžinumą ir pasyvumą, aktyvumą ir apibrėžtumą suteikia forma, kuri įgyjama dėl keturių priežasčių – materialiosios, formaliosios, veikiančiosios ir tikslo. Kiekvienas objektas siekia užimti jam skirtą vietą. Tikslai yra įkūnyti pačiuose daiktuose. Materiją traktavo kaip gryną galimybę, o formą kaip energiją, kuri galimybes paverčia tikrove.
Fizika ir Visatos samprata
Fiziką Aristotelis kūrė kaip gamtos filosofiją. Manė, kad kokybinės skirtybės reikšmingesnės už kiekybines. Pasisakė prieš pitagorikų ir atomistų gamtos traktavimą. Kūnų judėjimą aiškino formos aktualizacija materijoje, įvedė judintojo principą (jei kas juda, tai turi būti jo judintojas) ir tarpininką, perteikiantį judinančiąją jėgą: garsas sklinda oru, šviesa – tarpine erdve (eteriu).
Judėjimas yra amžinas kaip ir materija, kuria užpildyta pasaulinė erdvė, o Visata juda jos centrinio kūno – Žemės – atžvilgiu; pasaulis baigtinis, begalybė – nepilna, neužbaigta, netekusi formos.
Aristotelis pripažino Dievą kaip pirminį judintoją ir pirmąją priežastį. Aristotelio kosmologija dualistinė – pirminis judintojas egzistuoja greta natūralių veiksnių, pasaulis vaizduojamas suskilęs į Žemės ir dangaus sferas. Už planetų sferos esanti nejudančių žvaigždžių sfera, už jos – Dievo buveinė, toliau nieko nėra.
Biologija ir psichologija
Aristotelis tyrė gyvąją gamtą, laikomas zoologijos pradininku. Organizmų atsiradimą grindė materijos ir formos, priežastingumo koncepcijomis. Žmogaus gimimo materialioji priežastis – abiejų tėvų sėkla ir motinos kraujas, o formalioji priežastis – organizmą konstruojanti gyvybinė jėga. Žmogaus ir aukštesniųjų gyvūnų fiziologiją aiškino širdies veikla.
Aristotelis psichologijoje pagrindinį dėmesį skyrė sielai, kurią vadino substancija. Teigė, kad be kūno negalinti egzistuoti siela. Ji – gyvojo kūno forma, organizacijos būdas, realizuoja mitybą, dauginimąsi, augimą, jutimą, mąstymą, nykimą, sukuria organizmo tikslingą judėjimą. Siela turi tris lygmenis – maitinamąjį, juntamąjį ir mąstomąjį.
Sukūrė bendrosios juslės, aktyviojo ir pasyviojo proto modelius. Mąstančiąją sielą aiškino ne kaip gamtininkas, teigė esant gryną aktą – aktyvųjį protą, – kuris verčia veikti pasyvųjį (galimybių) protą. Aktyvusis esąs dieviško pobūdžio, nemirtingas.
Aristotelis yra zoopsichologijos pradininkas, gyvūnams pripažinęs ribotą empirinę inteligenciją.
Etika
Aristotelio etika grindžiama empiriniais veiksniais ir realizmo požiūriu. Manė, kad žmogaus paskirtis – tobulėti save įtvirtinant kaip dvasinę esybę, bet neneigė kūniškų veiksnių. Aukščiausiu gėriu laikė gerovę sau, šeimai, draugams. Laimė yra tobulumas, įgyjamas siekiant dorybių. Dorybė esanti viduryje tarp kraštutinumų – pertekliaus ir trūkumo. Kadangi žmonių gebėjimai ir aktyvumas nevienodi, tai pasiekiama skirtinga laimė.
Estetika
Estetikoje vienų Platono pažiūrų Aristotelis atsisakė, kitas pakeitė bei papildė. Sukūrė griežtus meno apibrėžimus. Menas yra mokėjimas, kylantis iš kūrybos taisyklių žinojimo. Menas mėgdžioja gamtą, apvalo ir kilnina. Grožis savaime vertingas, džiaugsmą teikiantis reiškinys, realizuojamas pagal tam tikrą tvarką, proporcijas ir dydžius.
Politikos teorija
Politikos teoriją Aristotelis grindė tikslingumo, prigimties bei natūralumo, vidurio doktrinos, graikų pranašumo principais. Jam rūpėjo žemiški žmogaus gyvenimo visuomenėje tikslai. Vergovę teisino natūralumo argumentu: vergai natūraliai kam nors priklauso.
Įtvirtino pilietiškumo idėją. Valstybę suvokė kaip politinę ir dorovinę piliečių organizaciją, kurios tikslas – ugdyti kultūringus žmones. Valdyti turėtų vidurinė klasė (aristokratija), kuri garantuoja pusiausvyrą tarp turtuolių ir skurdžių.
Aristotelis žavėjosi turtingais piliečiais, nes jie gali lavintis, doroviškai tobulėti, gyventi iš žemės nuomos (jų gerovę garantuoja gamintojai), dėl to laikomas pirmuoju feodalizmo ideologu.
Aristotelio įtaka
Scholastams Aristotelis buvo didžiausias autoritetas. Aristotelizmą kritikavo naujųjų amžių gamtotyra.
Atminimo įamžinimas
1935 Aristotelio vardu pavadintas krateris Mėnulyje, 1987 – asteroidas nr. 6123, 2012 – kalnai Antarktidoje, Antarktidos pusiasalyje.
Aristotelis ir Lietuva
Lietuvoje Aristotelio filosofija plito nuo 16 amžiaus pradžios. Ji buvo aiškinama vienuolynų mokyklų filosofijos studijose, kolegijose ir Vilniaus universitete.
R: Aristotelis Rinktiniai raštai Vilnius 1990. L: J. L. Ackrill Aristotelis Vilnius 1994; J. Lukasiewicz Aristotle’s Syllogistic from the Standpoint of Modern Formal Logic Oxford 1957; W. D. Ross Aristotle London 21968.
314