de Richelieu Armand-Jean (Armanas Žanas de Rišelj), tikr. Armand-Jean du Plessis de Richelieu 1585 09 09Richelieu pilis (Puatu provincija) arba Paryžius 1642 12 04Paryžius, Prancūzijos valstybės veikėjas. Kardinolas (1622). Hercogas (1631). Henriko III laikais iškilusio didžiojo prevo sūnus.
Jaunystėje atsisakė ketinimų tapti kariškiu ir dėl išskirtinių gabumų išimties tvarka sukakęs 22 m. buvo įšventintas kunigu, gavo valdyti Richelieu giminei karaliaus dovanotą Luçono vyskupiją. Politikoje iškilo tapęs Liudviko XIII žmonos Onos Austrės nuodėmklausiu. 1616 tapo karaliaus tarybos nariu, atsakingu už karo reikalus ir užsienio politiką. 1617 perversmininkams nušalinus Liudviko XIII motiną Mariją Mediči nuo faktinės valdžios, A.‑J. de Richelieu buvo ištremtas į savo vyskupiją, vėliau – į popiežiui priklausantį Avinjoną. 1624 Marijai Mediči grįžus į Paryžių, paskirtas karaliaus tarybos pirmininku (nuo 1628 jis vadintas pirmuoju ministru) ir prekybos bei jūrų reikalų ministru.
Armand-Jean de Richelieu (aliejus, tarp 1633 ir 1640, dailininkas Ph. de Champaigne, Nacionalinė galerija Londone)
Nepaisant opozicijos (jo nemėgo daugelis didikų, Liudvikas XIII, Ona Austrė, ilgainiui ir Marija Mediči) ir rengiamų prieš jį sąmokslų, dėl nuoseklaus darbo ir intrigų greitai pajungė savo valiai karaliaus dvarą ir savarankiškai formavo Prancūzijos politiką.
Užsienio politikoje A.‑J. de Richelieu svarbiusias tikslas buvo neleisti įsigalėti Habsburgų dinastijai Europoje, šalies viduje – įtvirtinti absoliučią karaliaus valdžią. Karo veiksmais A.‑J. de Richelieu susilpnino hugenotus (1627 užėmė vieną svarbiausių jų tvirtovių – La Rochelle’io miestą) ir panaikino pilietinio karo grėsmę. 1635 Prancūzija įsitraukė į Trisdešimties metų karą, kuriame parėmė Habsburgų dinastijos priešininkus – Vokietijos protestantus kunigaikščius ir Švediją, nors daugiausia kovojo su Ispanijos Habsburgais. Dėl A.‑J. de Richelieu politikos (Prancūzija paskatino katalonų sukilimą, po kurio 1640–59 Katalonija priklausė Prancūzijai ir 1640 įvykius Portugalijoje, kai ši išsivadavo iš Ispanijos valdžios) ir Prancūzijos kariuomenės pergalių (ypač 1643 05 prie Rocroi) labai susilpnėjo Ispanijos įtaka ir Prancūzija tapo rimta atsvara Habsburgų vyravimui Europoje. A.‑J. de Richelieu skatino religines misijas Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose ir Amerikoje (ypač Kanados tyrinėjimą ir kolonizavimą), dėl jų išaugo Prancūzijos įtaka šiuose kraštuose.
Būdamas valdžioje sukaupė didelį asmeninį turtą, dosniai rėmė menus ir mokslą (1635 įkūrė Prancūzų akademiją).
-Armand-Jean de Richelieu; -Armand de Richelieu; -Armanas Žanas Rišeljė; -Armanas Rišeljė