Arnold Schönberg

Arnold Schönberg

Schönberg Arnold (Arnoldas Šnbergas), Schoenberg 1874 09 13Viena 1951 07 13Los Andželas, Austrijos kompozitorius, pedagogas, muzikos teoretikas, dirigentas, tapytojas. Vienos naujosios mokyklos atstovas, dodekafonijos teoretikas. Muzikos mokėsi daugiausia savarankiškai. Kontrapunkto jį mokė A. von Zemlinsky. Nuo 1901 dirbo pedagoginį darbą Berlyne (1925–33 vadovavo Prūsijos menų akademijos kompozicijos klasei), Vienoje. 1908 pradėjo tapyti, 1910 surengė individualią tapybos parodą (apie 70 paveikslų; juos labai vertino V. Kandinskis). Nuo 1912 dažnai dirigavo savo kūrinius. 1918 įsteigė moderniosios muzikos draugiją Verein für musikalische Privataufführungen. Kaip dirigentas gastroliavo ir populiarino savo kūrybą Europoje; buvo išrinktas Tarptautinės Mahlerio lygos (International Mahler League) Amsterdame prezidentu, ten pat 1920–21 surengtas jo kūrinių festivalis.

Įsigalėjus antisemitinei politikai 1933 išvyko iš Berlyno į Paryžių; čia oficialiai sugrįžo prie judaizmo išpažinimo (1898 buvo priėmęs liuteronybę) ir emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Metus gyveno Bostone, dėstė konservatorijoje. Nuo 1934 gyveno Los Andžele, dėstė Pietų Kalifornijos universitete ir privačiai, nuo 1936 Kalifornijos universitete Los Andžele; profesorius (1936). 1951 išrinktas Izraelio muzikos akademijos garbės prezidentu. Paskelbė esė, muzikos kritikos straipsnių.

Mokiniai – A. Bergas, A. von Webernas, H. E. Apostelis, H. Eisleris, E. Welleszas, H. Cowellas, R. Kolischas, R. Serkinas, E. Steuermannas, H. Swarowsky.

Kūryba

Kūryba susiklostė veikiama vokiečių vėlyvojo romantizmo, simbolizmo, ekspresionizmo estetikos, jai būdinga emocinis ekspresyvumas ir racionalus konstruktyvumas. Vienas pirmųjų (apie 1908) pradėjo naudoti atonalumą, buvo laikomas dodekafonijos pradininku, nors buvo ne pirmasis ir ne vienintelis serijinės dvylikatonės sistemos kūrėjas, bet turėjo labai daug įtakos metodo išpopuliarėjimui ir plėtotei. Pirmojo kūrybos laikotarpio (1897–1907) kūriniai tonalūs, juose ryšku J. Brahmso, R. Wagnerio, G. Mahlerio, R. Strausso įtaka, maksimalaus harmonijos chromatizavimo, faktūros polifoniškumo, ekspresionistinės įtampos siekis. Antruoju kūrybos laikotarpiu (1908–20) pradėjo kurti atonalias kompozicijas (pjesės fortepijonui), jose dar labiau išryškėjo ekspresionistinės siaubo, blogos nuojautos, grotesko, egzaltacijos, parodijos raiška. Šio periodo vokaliniuose instrumentiniuose kūriniuose A. Schönbergas panaudojo naują melodeklamacijos techniką, vadinamąją Sprechstimme, Sprechgesang (tai raiškaus kalbėjimo ir rečitavimo sintezė), pjesėje orkestrui Spalvos (Farben) – vadinamąją Klangfarbenmelodie techniką (kai nesikeičiant harmonijai, t. y. išlaikant vieno akordo sąskambį, melodijos įspūdį sudaro besikeičianti instrumentuotė). Trečiuoju kūrybos laikotarpiu (1920–36) galutinai susiklostė serijinė komponavimo technika (Reihen‑Technik; seriją gali sudaryti mažiau nei 12 garsų) ir dodekafonija, kurią kompozitorius sujungė su klasicistinėmis ir baroko formomis bei žanrais (rondo, variacijos, sonatos, polifoninės formos). Ketvirtuoju kūrybos laikotarpiu (1937–51) sukūrė tonalių kūrinių, derino tonalumą su serijine technika.

Kūriniai

Monodrama Laukimas (Erwartung, M. Pappenheim tekstas, 1909, pastatyta 1924 Prahoje), drama su muzika Laimingoji ranka (Die Glückliche Hand, A. Schönbergo tekstas, 1913, pastatyta 1924 Vienoje), vienaveiksmė opera Nuo šiandien į rytdieną (Von heute auf morgen, tekstas A. Schönbergo dukters G. Schönberg, kuri pasirašė pseudonimu Max Blonda, 1928, pastatyta 1930 Frankfurte prie Maino), 3 veiksmų opera Mozė ir Aronas (Moses und Aron, užbaigti tik 2 veiksmai, 1932; koncertinis radijo atlikimas 1954 Hamburge, pastatyta 1957 Ciuriche), oratorija Jokūbo kopėčios (Die Jakobsleiter, A. Schönbergo žodžiai, 1922, nebaigta), kantata Gurės dainos (Gurre‑Lieder, J. P. Jacobseno žodžiai, 1911; I versija balsui ir fortepijonui, 1901), Kol Nidre (tradicinis žydų liturginis tekstas, 1938), Išlikęs iš Varšuvos (A survivor from Warsaw 1947), Šiuolaikinė psalmė deklamuotojui, chorui ir orkestrui (Moderner Psalm, A. Schönbergo žodžiai, 1950, nebaigta), simfoninė poema Pelėjas ir Melisanda (Pelleas und Melisande, pagal M. Maeterlincką, 1903; 2 redakcija 1918), 2 kamerinės simfonijos, 1938), koncertai (smuikui, 1936, fortepijonui, 1942, violončelei, perkurtas M. G. Monno koncertas klavesinui, 1932, styginių kvartetui, 1933, G. F. Händelio concerto grosso 1739 laisva aranžuotė), dainos, tarp jų – 6 dainos balsui ir orkestrui (1904–05, H. Harto, F. Petrarcos žodžiai, iš A. von Arnimo ir C. Brentano rinktinės Stebuklingasis berniuko ragas / Des Knaben Wunderhorn), kūriniai balsui ir kameriniam ansambliui, tarp jų – Mėnulio Pjero deklamuotojai, mažajai fleitai, klarnetui arba bosiniam klarnetui, smuikui, altui, violončelei ir fortepijonui (Pierrot lunaire 1911; 21 melodeklamacijos ciklas, A. Giraud žodžiai, vokiškas vertimas O. E. Hartlebeno), kameriniai instrumentiniai ansambliai, tarp jų – styginių sekstetas Pragiedrėjusi naktis 2 smuikams, 2 altams ir 2 violončelėms (Verklärte Nacht 1899, pagal R. Dehmelio poemą), 5 styginių kvartetai (D‑dur, 1897, d‑moll, 1905, fis‑moll, 1908, 1927, 1936), dainos balsui ir fortepijonui, kūriniai chorui a cappella (De profundis, 130 psalmė senąja hebrajų kalba,1950), fortepijonui, vargonams.

Knygos

Parašė muzikos teorijos veikalų, tarp jų – Harmonijos mokslas (Harmonielehre 1911), Muzikos idėja ir jos perteikimo logika, technika bei menas (Der musikalische Gedanke und die Logik, Technik und Kunst seiner Darstellung 1934–36, nebaigtas), Muzikos kompozicijos pagrindai (Grundlagen der musikalische Komposition 1937–48, išleista 1967 anglų kalba), Kontrapunkto mokslas (Die Lehre vom Kontrapunkt 1942; iš planuotų 3 tomų užbaigtas tik t. 1), Harmonijos struktūrinės funkcijos (Structural Functions of Harmony 1948, išleista 1954; jame išdėstė originalią monotonalumo koncepciją), grožinės literatūros kūrinių, tarp jų – drama Biblijos kelias (Der biblische Weg 1927), Psalmės, maldos ir kiti pokalbiai su Dievu ir apie Dievą (Psalmen, Gebete und andere Gespräche mit und über Gott 1950–51, išleista 1956).

Atminimo įamžinimas

1977 Pietų Kalifornijos universitete Los Andžele įkurtas A. Schönbergo institutas; nuo 1976 leidžiamas Journal of the Arnold Schoenberg Institute.

L: A. Ambrazas A. Šenbergo harmonijos teorija / XX amžiaus harmonijos teorija (Vokietija, Austrija) Vilnius 1986; W. Reich Arnold Schönberg oder der konservative Revolutionär Wien 1968; H. H. Stuckenschmidt Arnold Schönberg Zürich ³1974, Schönberg: Leben, Umwelt, Werk Zürich 1974; M. Vogel Schönberg und die Folgen: die Irrwege der neuen Musik 1. Bd. Schönberg Bonn 1984; S. Milstein Arnold Schoenberg: Notes, Sets, Forms Cambridge 1992; N. Nono‑Schoenberg Arnold Schoenberg, 1874–1951: Lebensgeschichte in Begegnungen Klagenfurt 1992; W. Sinkovitz Mehr als zwölf Töne, Arnold Schönberg Wien 1998.

267