Schopenhauer Arthur (Artūras Šòpenhaueris) 1788 02 22Dancigas (dab. Gdanskas) 1860 09 21Frankfurtas prie Maino, vokiečių filosofas. Iracionalistinės gyvenimo filosofijos pradininkas. Dr. (1813).
Išsilavinimas ir veikla
Studijavo mediciną ir gamtos mokslus Göttingeno (1809), filosofiją – Berlyno universitete (1811–13), čia klausė J. G. Fichte’s ir F. D. E. Schleiermacherio paskaitų, domėjosi I. Kanto, J. Locke’o, B. Pascalio, M. de Montaigne’io, Jenos romantikų, F. W. J. Schellingo idėjomis. Daug įtakos jam turėjo indų filosofijos idėjos. 1820 ir 1826–31 dėstė Berlyno universitete.
Svarbiausi veikalai
1819 paskelbė programinio veikalo Pasaulis kaip valia ir vaizdinys (Die Welt als Wille und Vorstellung 2 tomai 1819–44, lietuvių kalba 1995) 1 tomą, jame išdėstė pamatinius filosofijos principus. Pripažinimo sulaukė paskutinis A. Schopenhauerio veikalas Parerga ir paralipomena (Parerga und Paralipomena 2 tomai 1851, lietuvių kalba 2001).
Pagrindiniai filosofijos bruožai
A. Schopenhaueris pradėjo iracionalistinį Vakarų filosofinės minties raidos etapą. Jenos romantikų koncepcijų introvertiškas subjektyvumas paveikė A. Schopenhauerio gyvenimo filosofiją, A. Schopenhaueris toliau plėtojo jų idėjas. A. Schopenhauerio kūrybai būdinga sistemingas mąstymas, matomas veikalų sandaroje, argumentacijoje. Sistemingumas sieja jį su klasikine vokiečių filosofijos tradicija. Prieštaravimas tradicijai atsiskleidė neklasikine mąstysenos orientacija, filosofinių akcentų perkėlimu iš gnoseologijos į ontologiją ir estetiką. A. Schopenhauerio iracionalios valios sampratoje išryškėjo dvi Vakarų mąstymo tradicijai svarbios tendencijos: pirmoji – priešprieša klasikinei filosofijai, ypač racionalistinei vokiečių metafizikai, konceptualus atsiribojimas nuo jos principų, antroji – Rytų ir Vakarų kultūros tradicijų dialogo skatinimas ir rėmimasis rytietiškais mąstymo principais.
Arthur Schopenhauer (1859)
A. Schopenhaueris derino platonizmo, romantikų ir vokiečių klasikinės filosofijos idėjas su indų filosofija ir suformavo naują iracionalumą sureikšminantį mąstymą, teigiantį plačiai suprantamo gyvenimo reikšmę. A. Schopenhauerio filosofija yra ne tik reakcija į šviečiamąjį racionalizmą ir optimizmą, bet ir dėsningas racionalistinės filosofijos paneigimas.
„Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“
Veikale Pasaulis kaip valia ir vaizdinys A. Schopenhaueris neigė švietėjams ir klasikiniam vokiečių idealizmui būdingą optimistinį tikėjimą žmogaus proto galia, istorijos procesų prasmingumu. Optimizmas, pasak A. Schopenhauerio, ne tik absurdiška, bet ir niekšiška mąstysena, pasityčiojimas iš žmonijos kančių. A. Schopenhauerio voliuntaristinis idealizmas tapo viena ankstyvojo iracionalizmo formų.
Valios samprata
Perėmęs I. Kanto daikto savaime sąvoką, A. Schopenhaueris transformavo ją į iracionalią pasaulinę valią, kurią suprato kaip nesąmoningai veikiančią, visa apimančią kosminę jėgą, vienintelę tikrą realybę, pirmapradį būties principą ir gyvenimo impulsą, kuris aktyviai įvairiais pavidalais reiškiasi gamtoje, visuomenėje ir žmogaus gyvenime. Anot A. Schopenhauerio, pasaulyje neveikia jokie racionaliai suvokiami principai. Valia – visų būties procesų pagrindinė šerdis. Ji veržli, vitališka, nors ir neturi galutinių tikslų, bet atsiskleidžia per siekius ir troškimus; joks pasiektas tikslas negali nei patenkinti, nei sustabdyti valios, nes ji begalinė. A. Schopenhaueris visus būties reiškinius, jėgas, kurios skatina Žemės traukos procesus, kūnų sąveiką, augalų ir gyvų organizmų augimą ir judesius aiškino kaip valios veiklą. Valia kaip daiktas savaime iš esmės skiriasi ir yra nepriklausoma nuo visų įmanomų jos raiškos formų. Valia pereina skirtingas raidos pakopas. Pasaulinė valia – nesąmoninga, akla, joje dar nėra intelekto. Ši pakopa yra gamtos pasaulis. Tam tikrame saviraidos etape valia nepaaiškinamu būdu pagimdo sąmonę, o kartu ir valią gyventi. Su sąmone atsiranda pasaulis kaip vaizdinys – antroji valios raidos pakopa. Valią žmoguje A. Schopenhaueris suvokė kaip pirminę substanciją, o intelektą – kaip akcidenciją, t. y. laikiną, kintančią, neesminę savybę. Žmogus A. Schopenhauerio metafizikoje yra pagrindinė esybė, kupina prieštaringų valios impulsų; filosofija, pasak A. Schopenhauerio, yra būdas perprasti išminties ir žmogaus būties paslaptis. A. Schopenhaueris įrodinėjo, kad vidiniai žmogaus išgyvenimai yra daug svarbesni negu juos sukeliantys realūs įvykiai.
Romantizmas
A. Schopenhauerio koncepcijoje buvo daug romantinės simbolikos ir nemažai iki loginės pabaigos išplėtotų romantizmo idėjų. A. Schopenhaueris sumenkino du Vakarų civilizacijos svarbiausius autoritetus – Dievą ir racionalų protą. Jei Dievo nėra, jokios aukštesnės prasmės pasaulis ir žmogus neturi, o istorija – betikslė. Egzistenciniai orientyrai lieka pasaulyje, o gyvenimo tikslas sutampa su pačiu gyvenimu. Įrodinėdamas istorijos procesų beprasmiškumą ir alogizmą, A. Schopenhaueris siekė ne tik įtvirtinti iracionalios valios pirmumą istorijoje, bet ir sukritikuoti G. W. F. Hegelio panlogizmą, istorijos sureikšminimą ir istorinės tiesinės pažangos teoriją. A. Schopenhaueris – pirmas didis Vakarų mąstytojas, kuris atsisakė tradicinio europocentrizmo, suprato Rytų ir Vakarų kultūrų ir mąstymo tradicijų dialogo reikšmę, siūlė perimti Rytų kultūros laimėjimus. Anot A. Schopenhauerio, tikroji filosofija yra nepriklausoma nuo vietos ir laiko, jos užuomazgų yra įvairiose epochose ir šalyse.
Indų filosofijos plėtojimas
Indų vedas (ypač upanišadas) A. Schopenhaueris suvokė kaip aukščiausią žmogui pasiekiamą pažinimą ir išmintį. 19 a. pirmoje pusėje A. Schopenhaueris buvo nuosekliausias Rytų filosofijos skleidėjas. Senovės indus jis laikė seniausia ir kilniausia tauta, jų mokymai esą turėjo įtakos Pitagorui ir Platonui. Iš senovės indų mąstytojų A. Schopenhaueris perėmė daug pamatinių idėjų: teiginį, kad pasaulis subjektui yra tik vaizdinys, tikrosios būties ir regimybės pasaulio (maja) priešpriešą, žmogaus būties efemeriškumą ir kančios vyravimą pasaulyje. Stiprų poveikį A. Schopenhauerio idėjoms turėjo budistinis kvietizmas, mokymas apie sąmonės nušvitimą, aš perėjimą į ne aš būsenai būdingą dvasinę rimtį. Plėtodamas upanišadų ir budistinės filosofijos motyvus A. Schopenhaueris iškėlė vienatvės ir asmenybės sąmoningo atsiribojimo nuo socialinių santykių ir išorinių būties formų svarbą. Perėmęs indų filosofijai būdingą introversijos, savistabos aukštinimą, teigė, kad tik ta filosofija yra teisinga, kuri nukreipta ne į supančio pasaulio pažinimą, bet į žmogaus būties, jo vidinio pasaulio rūpesčius ir dvasinius išgyvenimus. Racionalistinei R. Descartes’o tezei mąstau, vadinasi, egzistuoju A. Schopenhaueris priešpriešino tezę kenčiu, vadinasi, egzistuoju (iškėlė ne nuostabą ar mąstymą, bet kančią).
Meno filosofija
A. Schopenhaueris esminiu savo filosofijos pranašumu laikė jos priartėjimą ne prie mokslo, bet prie meno. Iš čia sekė jo ir vėlesnei neklasikinės filosofijos tradicijai būdingas estetikos klausimų sureikšminimas. Meną A. Schopenhaueris laikė aukščiausiu žmogaus būties įsikūnijimu, jėga, galinčia išaukštinti visa, kas žmogiška. Daug įtakos vėlesnei Vakarų mąstymo tradicijai turėjo A. Schopenhauerio mokymas apie genijaus išskirtinumą ir iracionalių meninės kūrybos dėsningumų sureikšminimas.
Egzistencialistiniai bruožai
Filosofinės sistemos subjektu A. Schopenhaueris pasirinko vienišą individą kaip visų pasaulio reiškinių prielaidą – visa, kas yra pasaulis, neišvengiamai pasmerkta priklausyti nuo subjekto ir egzistuoja tik subjektui. Besąlygiškas valios viešpatavimas proto atžvilgiu sukelia mirties baimę. Protas, suvokdamas tikrąją gyvenimo vertę, ramiai žvelgia į gyvenimo ir mirties kaitą ir nejaučia mirties baimės. Kadangi žmoguje netgi pažinimas yra valios raiškos forma, todėl ir mirties baimė tampa neatsiejama gyvenimo dalimi. Ji yra antroji valios gyvenimui pusė, neigiamas gyvenimo fonas. A. Schopenhaueris pabrėžė nuolatinę žmogaus kovą su mirtimi ir jam priešišku baugiu pasauliu. Maisto, meilės, garbės ir pinigų troškimo, pavydo, neapykantos, baimės ir kitų poreikių bei jausmų nepatenkinimas paverčia žmogų nelaimingu, persekiojamu jo lemtį lydinčios kančios. Stipriausiai iracionalios valios jėga reiškiasi lytiniu instinktu.
A. Schopenhauerio filosofinių klausimų apmąstymų išvada sutapo su indų filosofijos pesimistiniais motyvais. A. Schopenhaueris paneigė esminį šviečiamosios filosofijos teiginį apie žmogaus būties harmoniją – jo filosofija virto nihilistine etika. Kadangi A. Schopenhauerio metafizikoje pasaulio tikrumo pagrindu yra laikomas subjektas, tai, jam išnykus, išnyksta ir visas mus supantis pasaulis. A. Schopenhauerio metafizikos idealu tapo savotiška budistinė nirvana – visiškas užsisklendimas ir atsisakymas beprasmio išorinio pasaulio.
Įtaka
A. Schopenhauerio filosofija darė didžiulį poveikį daugeliui iškilių mąstytojų, kurie savitai interpretavo A. Schopenhauerio mintis. Įtaka jaučiama E. Hartmanno, F. Nietzsche’s, W. Jameso, H. Bergsono, B. Croce’s, H. A. Taine’o, L. Wittgensteino, psichoanalizės, egzistencializmo, komparatyvizmo, Frankfurto mokyklos šalininkų ir daugelio kitų mąstytojų bei krypčių idėjose.
Kiti veikalai
Lietuvių kalba dar išleista Gyvenimo išminties aforizmai (1994 32010).
R: Arthur Schopenhauers sämtliche Werke 5 Bde. Frankfurt am Main 1986. L: A. Andrijauskas Neklasikinės ir postmodernistinės filosofijos metamorfozės Vilnius 2010; A. Hübscher Schopenhauer. Biographie eines Weltbildes Stuttgart 1952; B. Magee The Philosophy of Schopenhauer Oxford 1997; Ch. Salaün Apprendre à philosopher avec Schopenhauer Paris 2010.
201