Arvo Pärt
Pärt Arvo (Arvas Pèrtas) 1935 09 11Paide, estų kompozitorius. Amerikos akademijos ir menų bei literatūros instituto narys (1996). 1957–67 Estijos radijo garso režisierius. 1963 baigė Talino konservatoriją (H. Ellerio kompozicijos klasę). Pradėjus jo muzikai skambėti Vakaruose tėvynėje buvo persekiojamas. 1980 su šeima emigravo į Vieną. Nuo 1981 gyvena Berlyne. 2010 Laulasmoje (Harjumos apskr.) įkurtas A. Pärto centras.
Kūryba
Ankstyvoji kūryba turėjo neoklasikos bruožų, vėlesnė grįsta avangardo priemonėmis (serijine technika, koliažu). 7 dešimtmečio pabaigoje nustojęs kurti studijavo grigališkąjį choralą ir 14–16 a. polifonijos kūrėjų muziką. 8 dešimtmečio antroje pusėje sukūrė savitą stilių tintinnabuli (lotyniškai – varpeliai), pagrįstą paprasčiausiais muzikos elementais – trigarsiu ir diatoninėmis slinktimis. Muzikos formos paprastos, faktūra – skaidri, raiškoje dominuoja tylus susikaupimas ir kontempliacija.
Kūriniai
Pirmieji 1977 sukurti keli šio stiliaus kūriniai – Arbos 7–8 fleitoms ir 3 trikampiams ad libitum (2 versija 4 trimitams, 4 trombonams ir mušamiesiems, 1986), Fratres violončelei ir fortepijonui (2 versija smuikui ir fortepijonui, 1980, 3 versija 4, 8 arba 12 violončelių, 1983, 4 versija styginių kvartetui, 1985, 5 versija pučiamųjų oktetui, 1990, 6 versija smuikui ir styginiams, 1991), Cantus in memoriam Benjamin Britten styginių orkestrui ir varpams ir dvigubas koncertas Tabula rasa 2 smuikams (arba smuikui ir altui), styginiams ir preparuotam fortepijonui išgarsino A. Pärtą visame pasaulyje. Tintinnabuli stilių plėtojo vėlesniuose kūriniuose, kuriuose ryšku gilaus religingumo dvasia.
Kiti kūriniai: 4 simfonijos (1963, 1966, 1971, 2009, IV skirta M. Chodorkovskiui), Nekroloog (1960), Perpetuum mobile (1963), Trisagion (1992–94) ir Rytai–Vakarai styginių orkestrui (Orient–Occident 1999), Festina lente styginių orkestrui ir arfai ad libitum (1988, 2 versija 1990), Credo chorui, orkestrui ir fortepijonui (1968), Dies irae chorui, vargonams ir instrumentams (1976), Missa syllabica mišriam chorui arba solistams ir vargonams (1977–97), Pasija pagal Joną solistams, chorui, 4 instrumentams ir vargonams (Passio Domini nostri Jesu Christi secundum Joannem 1982), Te Deum 3 chorams, styginiams, fortepijonui ir magnetofono juostai (1984), Dvi slaviškos psalmės vokaliniam kvintetui (Zwei slawische Psalmen 1984), Stabat Mater 3 balsams ir styginių trio (1985), Septynios Magnificat antifonos (Sieben Magnificat-Antiphonen 1988), Magnificat (1989), Atgailos kanonas (Kanon pokajanen) ir Triodion (abu 1997) chorui, Miserere solo balsams, chorui, instrumentiniam ansambliui ir vargonams (1989–92), Palaiminimai chorui arba solistams ir vargonams (The Beatitudes 1990), Berlyno mišios chorui arba solistams ir styginių orkestrui (Berliner Messe 1991), Litanija (Litany 1994) ir Cecilia, vergine romana (2000) chorui ir orkestrui, Palaiminimai (Beatitudines) ir Salve Regina chorui ir vargonams (abu 2002), koncertai Concerto Piccolo über B-A-C-H styginių orkestrui, trimitui, klavesinui ir fortepijonui (1964–94), Pro et Contra violončelei (1966), Collage über B-A-C-H styginiams, obojui, klavesinui ir fortepijonui (1964), Pari intervallo 4 išilginėms fleitoms arba vargonams (1980), Jei Bachas bičių būtų turėjęs styginių orkestrui, pučiamųjų kvintetui ir fortepijonui (Wenn Bach Bienen gezüchtet hätte 1976–84), Mano kelias 14 styginių instrumentų ir mušamiesiems (Mein Weg 1999), Veidrodis veidrodyje smuikui ir fortepijonui (Spiegel im Spiegel 1978), Psalom styginių kvartetui (1991).
Lietuvoje A. Pärto muziką dar 8 dešimtmetyje propagavo S. Sondeckio vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras (1977 Vienoje, Musikverein salėje, pirmasis su G. Kremeriu ir T. Grindenko atliko Tabula rasa ir 1984 įrašė pirmąją užsienyje išleistą A. Pärto kompaktinę plokštelę).
Apdovanojimai
Herderio premija (2000).
L: H. Olt Modern Estonian Composers Tallinn 1972; P. Hillier Arvo Pärt Oxford 1997.
943