Averòjus (lot. Averroës, Averrhoës), Ibn Rùšdas (Ibn Rushd), tikr. Abū al-Walīd Muḥammad ibn Aḥmad Muḥammad 1126Kordoba 1198 12 11Marokas, Ispanijos arabų filosofas.
Gyvenimo faktai
Iki 1153 gyveno Marrakeše. Buvo teisėju Sevilijoje (1169–71 ir 1179–82) ir Kordoboje (nuo 1171 ir 1182–95), Almohadų dinastijos rūmų gydytoju (maždaug nuo 1182).
Idėjos
Remdamasis Koranu skyrė religiją nuo filosofijos, plėtojo dvejopos tiesos koncepciją (teigė, kad Dievo sukurtas pasaulis yra materialus ir amžinas, jį padeda pažinti ir teologija, ir filosofija). Averojus sukūrė savitą intelekto teoriją; pagal ją egzistuoja amžinasis intelektas ir individualus žmogaus intelektas, kuris, kaip ir jo siela, yra mirtingas. Averojaus idėjos ir Aristotelio veikalų komentarai turėjo įtakos vidurinių amžių filosofijai (pvz., Tomas Akvinietis komentuodamas Aristotelio veikalus dažnai rėmėsi Averojaus interpretacija), susiklostė averoizmas.
Averojus (dailininkas Andrea Bonaiuto, 14 a., freskos dalis, Naujoji Švč. Marijos bazilika Florencijoje)
Veikalai
Svarbiausi veikalai: Lemiamas traktatas apie religijos ir filosofijos ryšį, Paneigimo paneigimas (apie 1180).
Dar parašė Platono, Alfarabijaus, Avicenos ir beveik visų Aristotelio veikalų komentarų, medicinos (Bendrieji medicinos principai apie 1162), teologijos, astronomijos, teisės veikalų.
Lietuvių kalba paskelbta Averojaus veikalų fragmentų.
844