baltarusių kalba

baltarùsių kalbà, gud kalbà, priklauso rytų slavų kalbų grupei.

Paplitimas

Viena Baltarusijos valstybinių kalbų (kartu su rusų kalba). Vartojama dar gretimų šalių paribio teritorijose. Kalbančiųjų apie 3,5 mln., iš jų gimtoji kalba yra 2,23 mln. (2011).

Tarmės

Skiriamos šiaurės, rytų, šiaurės vakarų ir pietryčių tarmės, Polesės ir Vidurinės Baltarusijos šnektos. Vilniaus krašte vadinamoji prosta mova yra šiaurės vakarų tarmės vietinis variantas.

Istorija

Skiriama senoji baltarusių kalba (14 a.–17 a. pab.) ir naujoji literatūrinė baltarusių kalba (nuo 20 a. pr.); senoji baltarusių kalba kartais vadinama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (rytų slavų) kanceliarine kalba, susiformavusia vadinamosios senosios (Kijevo laikotarpio) rusų rašomosios kalbos pagrindu. Ji buvo pagrindinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštų kalba (Kazimiero teisynas 1468, Lietuvos Statutas 1529, 1566 ir 1588, 14–17 a. Lietuvos metraščiai ir 16–17 a. teismų knygos). Į ją išversta Lietuvos totorių religinių raštų (arabų rašmenimis). Šioje kalboje yra nemaža lietuviškų žodžių (дзiрвáн ‘dirvonas’, дóйлiд ‘dailidė’, cвран ‘svirnas’). 1697 Lietuvos ir Lenkijos Valstybės seimui uždraudus baltarusių kalbą vartoti raštvedyboje, ją iš visuomenės gyvenimo išstūmė lenkų kalba. Naujoji literatūrinė baltarusių kalba pradėjo formuotis Vidurinės Baltarusijos šnektos pagrindu. Po 1920 ji tapo bendrine kalba.

baltarusių kalba (Mokslinės konferencijos dėl baltarusių kalbos abėcėlės ir rašybos programa, 1926)

Fonetikos ir morfologijos ypatybės

Fonetika, morfologija ir leksika artima rusų kalbai. Būdingos fonetikos ir morfologijos ypatybės: akavimas‑jakavimas (нагá – аг ‘koja – kojos’, бядá – бя∂ ‘nelaimė – nelaimės’), cekavimas-dzekavimas, arba t‘, d‘ tarimas c‘, dz‘ (цень – rusų тень ‘šešėlis’, дзед – rusų дед ‘senelis’), pučiamasis g (гарá [γарá] ‘kalnas’), tik kietieji r ir č (парá∂ ак – rusų поря∂ок ‘tvarka’, чысты – rusų чистый ‘švarus’), neskiemeninis ў iš l, v, ilgieji priebalsiai vietoj senesnių derinių su j (cвiнн ‘kiaulė’, зéлле ‘žolės’, cвáвцця ‘piršlė’), priebalsių g – z, k – c, ch – s kaita moteriškosios giminės žodžiuose su galūne ‑a (нагá – назé ‘koja – kojai’, рукá – руц ‘ranka – rankai’, страхá – страсé ‘pastogė – pastogei’), 1 asmenuotės esamojo laiko veiksmažodžių 3 asmens vienaskaitos galūnė be t (няс – rusų несёт ‘neša’, чытáе – rusų чытает ‘skaito’, bet хó∂зiць – rusų хо∂ит ‘vaikšto’). Leksikoje vyrauja bendraslaviškos kilmės žodžiai, nors yra nemaža žodžių, būdingų tik baltarusių kalbai (зóлак ‘ryto aušra’, вó дгулле ‘atgarsis’), kitose slavų kalbose išnykusių. Daug skolinių iš rusų, lenkų, vokiečių, lietuvių ir kitų kalbų. Kitaip negu rusų bendrinė kalba, baltarusių kalba beveik neturi skolinių iš senosios bažnytinės slavų kalbos.

Rašyba

Rašyba pagrįsta fonetiniu principu, vartojamos kirilikos raidės su papildomais i, ў ženklais.

L: Gramatyka belaruskaj movy 2 t. Minsk 1962–66; Gistoryja belaruskaj litaraturnaj movy 2 t. Minsk 1967–68; Belaruskaja mova Minsk 1994.

1859