Spinoza Baruch (lot. Benedictus de Spinoza; Baruchas Spinozà) 1632 11 24Amsterdamas 1677 02 21Haga, Nyderlandų filosofas panteistas.
Išsilavinimas ir veikla
Gimė žydų pirklio šeimoje. Mokėsi ješivoje. 1653 metais pradėjo mokytis lotynų kalbos pas garsų laisvamanį F. van den Endeną (1602–74), kuris supažindino jį su scholastine ir moderniąja filosofija bei R. Descartes’o mokymu. Per F. van den Endeną B. Spinoza susipažino su kolegiantų (anabaptistų pakraipa) ir menonitų sektų nariais, patyrė jų įtaką. Už neortodoksines pažiūras žydų bendruomenė 1656 metais paskelbė jam cheremą. Tada B. Spinoza pakeitė Barucho vardą į Benediktą, įstojo į F. van den Endeno privačią kolegiją, ten tobulino lotynų, graikų kalbų ir filosofijos žinias, mokėsi piešimo ir optinių stiklų šlifavimo, dėstė hebrajų kalbą; apie jį susibūrė ištikimų mokinių būrelis. 1660 metais Amsterdamo sinagoga oficialiai prašė miesto valdžios pasmerkti B. Spinozą dėl grėsmės padorumui ir moralei, todėl B. Spinoza paliko Amsterdamą ir persikėlė į Rijnsburgą (prie Leideno). 1670 persikėlė į Hagą. 1673 metais atsisakė siūlomos Heidelbergo universiteto filosofijos profesoriaus vietos, nes dėstymas atitrauktų nuo sumanytų veikalų rašymo. Pragyvenimui B. Spinoza užsidirbdavo šlifuodamas optinius stiklus.
Barucho Spinozos (1632-1677) portretas (nežinomas dailininkas, aliejus, apie 1665, Hercogo Augusto biblioteka Wolfenbüttelyje)
Veikalai
Svarbiausias veikalas yra Etika, įrodyta geometrijos būdu (Ethica ordine geometrico demonstrate 1660–75). Rijnsburge parašė Traktatą apie Dievą, žmogų ir jo laimę (Tractatus de Deo et homine eisque felicitate 1660) ir Traktatą apie proto tobulinimą (Tractatus de intellectus emendatione 1662). 1663 metais išspausdino veikalą René Descartes’o filosofijos principai (Renati des Cartes Principiorum philosophiae). 1670 metais anonimiškai išleido veikalą Teologinis-politinis traktatas (Tractatus theologico-politicus, lietuvių kalba 2017).
Pažinimo teorija
Pažinimo teorijoje B. Spinoza sekė R. Descartes’u. Anot B. Spinozos, juslinio patyrimo ir vaizduotės sąlygotas pažinimas neveda prie tiesos, tik nuoseklus mąstymas ir intelektinė intuicija teikia aiškų žinojimą.
Metafizika
Veikale Etika, įrodyta geometrijos būdu išdėstė metafizinę sistemą, kurią aiškino taikydamas geometrijos metodus. Veikalo pradžioje pateikiami apibrėžimai ir aksiomos, iš kurių dedukcijos būdu formuluojamos išvados. Toks aiškinimo būdas atrodo tikslus, bet išvada lieka ginčytina, jei prielaida abejotina. B. Spinoza skiria substanciją (tai, kas egzistuoja savaime ir paaiškinama per save), atributą (tai, ką intelektas įžvelgia substancijoje kaip jos esmę) ir modusą (substancijos modifikaciją, arba tai, kas egzistuoja ir yra suvokiama per kažką kita nei jis pats). Anot B. Spinozos, kadangi atributas sudaro substancijos esmę, skirtingų substancijų atributai turi skirtis. Tarp substancijų, turinčių skirtingus atributus, nėra nieko bendra. Pasak jo, substancijos negali sukurti kita substancija, nes padarinys gali būti suvoktas tik iš jo priežasties, o substancija yra suvokiama iš savęs. Vadinasi, substancija egzistuoja tik iš savo prigimties, būtinai ir amžinai, ji yra begalinė. Dviejų substancijų, turinčių tą patį atributą (egzistavimo būtinumą), negali būti, todėl yra tik viena begalinė, vientisa ir nedali substancija. B. Spinoza daro panteistinę išvadą – ši substancija yra Dievas. Anot B. Spinozos, pasaulyje sutinkame dviejų rūšių esinius: vienų esmė yra tįsumas, kitų – mąstymas. Abi šios ypatybės yra dieviškosios substancijos atributai. Atskiri daiktai yra tam tikri modusai, kintančios formos ir būsenos, kuriose reiškiasi Dievo atributai. Kiekvienas kūnas turi ir sielą. Kuo tobulesnis kūnas, tuo tobulesnė ir siela. Dievo esmės pasireiškimas yra pasaulis, kuris būtinai iš Dievo esmės kyla, kaip loginė išvada iš prielaidos. Dievas egzistuoja iš savo prigimties būtinumo ir veikia pats iš savęs, t. y. laisvai. Daiktų buvimas ir veikimas yra būtinas, pasaulyje laisvos priežasties nėra.
Žmogaus samprata
Žmoguje kūnas ir siela priklauso individui kaip vieniui. Turintis tįsumo atributą žmogus yra kūnas, o turintis mąstymą – siela. Žmogaus siela, būdama egzistuojančio kūno idėja, gali išlikti tiek, kiek ir kūnas, bet Dievuje, be šios idėjos, dar yra amžina belaikė kūno esmės idėja, kuri priklauso dvasios esmei ir yra nenykstanti. Žmonių jausmai ir poelgiai yra būtinumo padariniai, bet vieni remiasi veikiančiojo prigimtimi, o kitus sužadina aplinkos daiktai. Elgesys, atitinkantis prigimtį, padedantis ją išlaikyti ir tobulėti, yra geras. Dorinis žmogaus tikslas yra vadovaujantis protu siekti to, kas tobulina ir išlaiko prigimtį, ir vengti to, kas ją griauna. Gebėjimas, padedantis šį tikslą įgyvendinti, yra dorybė. Didžiausia dorybė yra Dievo meilė. Laimė ir dorybė yra tapatūs dalykai.
Religijos filosofija
Religija, anot B. Spinozos, yra ne tiesos pažinimas, o tik paklusnumas Dievui, pasireiškiantis artimo meile. Visa, kas yra, tėra tik gamtos dėsnių apraiškos, jokie antgamtiniai dalykai neegzistuoja. Filosofija ir religija yra visiškai skirtingos. Filosofijos tikslas yra tiesa, religijos – paklusnumas Dievui.
Politinė filosofija
Politinėje filosofijoje B. Spinoza, sekdamas T. Hobbesu, manė, kad politiniai tikslai turi remtis ne norima, bet esama žmogaus prigimtimi. Pagrindinis principas, kuriuo remiasi visos gyvos būtybės yra savisauga, o saugumas yra pagrindinė politinė vertybė. Politinė valdžia yra neišvengiamas blogis, bet apsaugo individus nuo netvarkos, žudynių ir savivalės. Kitaip negu T. Hobbesas, B. Spinoza nesiejo visuomenine sutartimi nustatyto suvereno valdymo su kokia nors viena valdymo forma. Jis teisę siejo su galia ir gebėjimais, todėl neskyrė prigimtinės teisės nuo civilinės teisės – turėti prigimtines teises į gyvybę, laisvę, sveikatą reiškia turėti galią visa tai išsaugoti savo gerovei.
Įtaka ir įvertinimas
Amžininkų B. Spinoza buvo smerkiamas tiek už panteizmą, tiek už dorovei pavojingą determinizmą. G. W. Leibnizas kritikavo jo metafizinę sistemą, neigė jos loginį pagrįstumą. B. Spinozos filosofija ir asmenybe žavėjosi 18 amžiaus romantikai, jį laikė vienišu filosofu išminčiumi, jo sistemą pripažino tobulu kūriniu. B. Spinoza turėjo įtakos J. W. Goethe’i, G. Byronui, F. W. J. Schellingui, G. W. F. Hegeliui ir kitiems.
R: Etika Vilnius 2001; Spinoza Opera 5 v. Heidelberg 1972. L: H. A. Wolfson The Philosophy of Spinoza 2 v. New York 1958; St. Nadler Spinoza’s Ethics: An Introduction Cambridge 2006.
1151