Béla Bartók
Bartók Béla (Bėla Bártokas), tikr. Béla Viktor János 1881 03 25Nagyszentmiklós (dabar Sânnicolau Mare, Rumunija) 1945 09 26Niujorkas (1988 palaikai perlaidoti Budapešte), vengrų kompozitorius, pianistas, etnomuzikologas. Vengrijos mokslų akademijos narys (1936).
Išsilavinimas ir veikla
Nuo 1894 mokėsi Bratislavoje pas László Erkelį. 1899–1903 studijavo Budapešto muzikos akademijoje, 1907–34 joje dėstė (fortepijono klasės profesorius).
Nuo 1905 rinko ir tyrė vengrų, rumunų, arabų, slovakų, Balkanų tautų folklorą. Nuo 1934 dirbo Vengrijos mokslų akademijoje; spaudai parengė ir išleido savo surinktą folklorą, paskelbė mokslo darbų apie muzikinį folklorą.
1940 emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. 1940–43 Columbijos universiteto Niujorke profesorius, t. p. dirbo šio universiteto Primityviosios muzikos archyve. Kaip pianistas koncertavo daugelyje Europos miestų, dalyvavo muzikos festivaliuose.
Kūryba
B. Bartóko muzikoje gaivališkas dinamiškumas, brutalus ekspansyvumas bei groteskas derinami su rafinuotu impresionistiniu koloritu, intelektualia klasikine konstrukcija, dramatišku patosu. Kūrybą grindė polifonijos elementais, nesilaikė tradicinės mažoro-minoro tonacinės sistemos, jungė rytietiškos ir vakarietiškos muzikos elementus, gausiai naudojo muzikinį folklorą. Išsiskiria B. Bartóko 2 kūrinių grupės – originalūs kūriniai ir liaudies muzikos transkripcijos. Originaliojoje muzikoje B. Bartókas nenaudojo liaudies melodijų, tik kai kuriuos ritmo ir melikos elementus integravo į harmoniją, melodiką ir ritmiką.
Kūriniai
Opera Hercogo Mėlynbarzdžio pilis (A Kékszakállú hercegvára 1911); baletai Medinis princas (A fából faragott királyfi 1914–16), Stebuklingas mandarinas (A csodálatos mandarin 1918–19); kantata Devyni stebuklingi elniai (A kilenc csodaszarvas, dar vadinama Cantata profana 1930); kūriniai orkestrui, tarp jų – simfonija (1902), simfoninė poema Kossuthas (1903); koncertai – orkestrui (1943), fortepijonui (1926, 1930–31, 1945), smuikui (1908, 1938), altui (1945); rapsodija fortepijonui ir orkestrui (1904); kameriniai kūriniai, tarp jų – 6 styginių kvartetai (1908–39); Kontrastai smuikui, klarnetui ir fortepijonui (Contrasts 1938); kūriniai fortepijonui, tarp jų – 2 ir 6 rumunų šokiai (1910, 1915), rumunų koliadkos (1915), 15 vengrų valstiečių dainų (1914–17), Allegro barbaro (1911), 14 bagatelių (1908–10), Mikrokosmos (1926–37); vokaliniai kūriniai, tarp jų – 4 dainos (1903), 5 dainos (1905); liaudies dainų transkripcijos balsui ir fortepijonui, tarp jų – 20 vengrų dainų (1929), dainos chorui.
Atminimo įamžinimas
B. Bartóko atminimas įamžintas Vengrijos 1000 forintų averse (apyvartoje buvo 1983–99).
L: J. Uifalušis Bela Bartokas Vilnius 1976; H. Stevens The Life and Music of Béla Bartók New York 1964; I. V. Nest′ev Bela Bartok Moskva 1969.
1915