Benito Mussolini

Mussolini Benito (Benitas Musolnis) 1883 07 29Predappio (Emilijos‑Romanijos sr.) 1945 04 28Giulino di Mezzegra (prie Como ežero, Lombardija), Italijos politikas ir valstybės veikėjas. Italijos fašizmo įkūrėjas ir fašistų partijos lyderis.

Išsilavinimas ir politinės veiklos pradžia

Kalvio ir kaimo mokytojos sūnus. 1901 baigęs mokytojų seminariją trumpai dirbo pagal profesiją. 1902 išvyko į Šveicariją, kur vertėsi atsitiktiniais darbais, rašė politinius straipsnius, ragino darbininkus savo tikslams pasiekti naudoti jėgą. Keletą kartų kalintas. 1904 grįžęs į Italiją aktyviai įsitraukė į socialistinį judėjimą (socializmas), pasižymėjo kaip geras oratorius ir gabus žurnalistas, propagavo radikalios politinės kovos būdus. Tapęs vienu Italijos socialistų partijos radikaliojo sparno lyderių, 1912 buvo paskirtas jos centrinio laikraščio Avanti! vyriausiuoju redaktoriumi.

Benito Mussolini

1914 kilus Pirmajam pasauliniam karui, iš pradžių nepritarė jam, netrukus nacionalistiniais sumetimais jau ragino Italiją stoti į karą Antantės pusėje. 1914 11 dėl tokios nuostatos pašalintas iš Italijos socialistų partijos (buvo įstojęs 1901), įsteigė laikraštį Il popolo d’Italia, kuris vėliau tapo fašistų judėjimo laikraščiu. 1915 09–1917 04 tarnavo Italijos kariuomenėje; I pasaulinio karo veiksmuose dalyvavo mažai, buvo sužeistas.

Fašistų partijos įkūrimas ir stiprėjimas

1918 pasibaigus I pasauliniam karui, su grupe nacionalistiškai nusiteikusių buvusių Italijos socialistų ir nepatenkintais karo veteranais 1919 Milane paskelbė kuriąs naują politinę jėgą – kovos būrius (itališkai fasci di combattimento). B. Mussolini vadovaujamas nacionalistinis, antiliberalus ir antisocialistinis judėjimas 1920 tapo populiarus Italijos visuomenės viduriniuosiuose sluoksniuose, paplito kaime. Nuo 1921 buvo Italijos parlamento deputatas. 1921 11 įkurtos Nacionalinės fašistų partijos vadu (dučė) tapo B. Mussolini. Fašistus rėmė pasiturintys sluoksniai ir karininkija, B. Mussolini socialinė propaganda patraukė dalį valstiečių ir darbininkų, susikūrė fašistinės profesinės sąjungos. 1922 10 Neapolyje vykusiame 40 000 fašistų sąskrydyje B. Mussolini pareikalavo perduoti fašistams Italijos valdžią. Po vadinamojo Žygio į Romą 1922 10 Italijos karalius Viktoras Emanuelis III pavedė jam sudaryti vyriausybę.

Italijos diktatorius

B. Mussolini pamažu įgijo diktatorišką valdžią, kitų partijų priešinimasis buvo nesėkmingas (Aventino blokas). 1926 Italija tapo vienpartine pusiau totalitarine valstybe, opozicinė veikla ir partijos uždraustos, spaudos laisvė panaikinta. 1929 pasirašytas Laterano susitarimas baigė valstybės ginčus su Katalikų Bažnyčia. Darbdaviai ir darbininkai organizuoti pagal ūkio šakas į korporacijas, kuriose turėjo būti derinami jų interesai, klasių kovą pakeičiant nacionaliniu solidarumu. Norėdamas sukurti Italijos imperiją B. Mussolini nepaisė Tautų Sąjungos, pradėjo agresyvią užsienio politiką ir 1935–36 nukariavo Etiopiją.

Italijos ir Vokietijos vadovai B. Mussolini (kairėje) ir A. Hitleris (Miunchenas, 1938 09 28)

Šiam žingsniui italai beveik visuotinai pritarė, B. Mussolini asmens kultas pasiekė apogėjų (Dučė visada teisus). Svarbiausiu Italijos sąjungininku tapo nacių Vokietija, su kuria 1936 buvo sudaryta vadinamoji Berlyno–Romos ašis, sutvirtinta 1939 Plieno paktu.

II pasaulinio karo metai

1939 nacių Vokietijai sukėlus Antrąjį pasaulinį karą, B. Mussolini suprato, kad Italija nepasirengusi jame dalyvauti, bet nenorėjo prarasti progos pasinaudoti galimos Vokietijos pergalės rezultatais. Italija 1940 06 paskelbė karą sąjungininkams (Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai; Sąjungininkai), įsiveržė į Egiptą ir Graikiją, bet faktiškai pralaimėjo, ją išgelbėjo Vokietijos pasiųsti kariniai daliniai. Nuo 1941 B. Mussolini teko sutikti, kad Italijos interesai, palyginti su Vokietijos, yra antriniai. Jis pasiuntė Italijos karių (ARMIR) į Rytų frontą vykstant SSRS–Vokietijos karui.

Po daugelio nesėkmių II pasaulinio karo frontuose, matydama, kad B. Mussolini nesugeba nutraukti sąjungos su A. Hitleriu ir išvesti Italiją iš karo, fašistų partijos vadovybė pareiškė jam nepasitikėjimą, karalius Viktoras Emanuelis III 1943 07 25 pašalino iš ministro pirmininko pareigų ir suėmė. Abrucų kalnuose įkalintą B. Mussolini išlaisvino Vokietijos desantininkai. A. Hitleriui reikalaujant jis Vokietijos okupuotoje Šiaurės ir Vidurio Italijoje įkūrė marionetinę Italijos Socialinę Respubliką, kur mėgino įgyvendinti kai kuriuos radikalius ūkio ir socialinius pertvarkymus.

1945 baigiantis II pasauliniam karui, B. Mussolini bėgo į Vokietijos kontroliuojamą Austriją, bet pakeliui buvo italų partizanų (Pasipriešinimo judėjimo dalyvių) sugautas, atpažintas ir sušaudytas.

-Benito Mussolini; -Benitas Musolinis

2803

283