Jelcin Boris (Borisas Jèlcinas) 1931 02 01Butka (Jekaterinburgo sr.) 2007 04 23Maskva, SSRS ir Rusijos valstybės veikėjas. 1990–99 Rusijos Federacijos prezidentas.
Ankstyvieji metai
Gimė išbuožintų valstiečių šeimoje (1930 šeimos nekilnojamasis turtas nusavintas, 1934 tėvas ir kiti šeimos nariai represuoti apkaltinus antisovietine agitacija, 1936 tėvas iš kalėjimo paleistas, dirbo statybininku, vėliau gamykloje). Vaikystę praleido Bereznikuose (Permės sritis). Po 7 klasės iš mokyklos pašalintas – apkaltino klasės vadovę smurtavus prieš mokinius bei vertus dirbti savo namų ūkyje. Po kreipimosi į miesto partijos skyrių gavo galimybę baigti vidurinį mokslą kitoje mokykloje. Paauglystėje rankose sprogus granatai neteko dviejų kairės rankos pirštų, dėl to atleistas nuo karo tarnybos. 1955 baigė Uralo politechnikos institutą įgydamas inžinieriaus statybininko specialybę. Studijuodamas aktyviai sportavo, tapo SSRS tinklinio sporto meistru.
Boris Jelcin
Darbas ir visuomeninė veikla Urale
Nuo 1955 dirbo Uralo statybos treste, nuo 1957 buvo jo valdybos pirmininkas. 1961 įstojo į SSKP. Nuo 1963 – Sverdlovsko (dabar Jekaterinburgas) statybos kombinato vyriausiasis inžinierius, nuo 1966 – direktorius. 1968 perėjo į partinį darbą, tapo SSKP Sverdlovsko srities komiteto Statybos skyriaus vadovu, 1975 – Sverdlovsko srities komiteto sekretoriumi, atsakingu už regiono pramonės raidą. Aukščiausiuose SSRS valdžios sluoksniuose užsirekomendavo kaip ambicingas ir nepriekaištingai vykdantis vadovybės užduotis. SSKP Centro komiteto (CK) politiniam biurui rekomendavus 1976 išrinktas SSKP Sverdlovsko srities I sekretoriumi, t. y. faktiškai tapo (ir buvo iki 1985) šios srities vadovu. Plėtojo gyvenamųjų namų statybą, infrastruktūrą (be kita ko, pasiekė teigiamą SSKP CK politinio biuro sprendimą dėl metro statybos Sverdlovske), pagerino gyventojų aprūpinimą maisto produktais (panaikinti talonai pienui). 1977 09 įgyvendino SSKP CK politinio biuro sprendimą nugriauti vadinamąjį Ipatijaus namą (jame 1918 sušaudytas caras Nikolajus II su šeima). 1978–85 buvo SSRS Aukščiausiosios tarybos deputatas, 1981–90 SSKP CK narys. Nepaisant užimamų postų, B. Jelcinas, kaip pareigūnas ir politikas, brendo chruščiovinio atšilimo sąlygomis ir suvokė radikalių demokratinių reformų poreikį; atšilimas generavo vadinamąją šešiasdešimtųjų kartą, kuri laipsniškai brandino paslėptą opoziciją esamai santvarkai ir pasireiškė kiek vėliau, 20 a. 9 dešimtmečio pabaigoje–10 dešimtmečio pradžioje žlungant SSRS režimui.
Pertvarkos metai
1985 M. Gorbačiovui tapus SSKP CK generaliniu sekretoriumi B. Jelcinas buvo perkeltas dirbti į Maskvą, 1986 SSKP CK politinio biuro rekomenduotas SSKP Maskvos komiteto I sekretoriaus pareigoms. Atleido iš užimamų pareigų daugelį naujajam pertvarkos kursui nepritariančių funkcionierių – Maskvos tarybos narių, Maskvos rajonų I sekretorių. Pagarsėjo asmeniškai tikrindamas parduotuvių, visuomeninio transporto darbą. Pradėtas kurti Maskvos raidos planas, uždrausta griauti istorinius pastatus, organizuotos pirmos prekybos mugės. SSKP XXVII suvažiavime išrinktas kandidatu į SSKP CK politinį biurą.
Nuo 1987 rudens pradėjo viešai kritikuoti SSKP vadovybę, ypač konservatyviuosius veikėjus (Jegorą Ligačiovą ir kitus) dėl jų darbo metodų, pertvarkos lėtinimo, perspėjo dėl M. Gorbačiovo asmens kulto atsiradimo. Sulaukęs didelio šių politikų pasipriešinimo bei savo paties kritikos buvo priverstas pripažinti savo klaidas ir atsiprašinėti. 1987 11 09 dėl širdies priepolio pateko į ligoninę, 11 11 atleistas iš Maskvos komiteto sekretoriaus, 1988 02 – iš SSKP CK politinio biuro kandidato pareigų; liko CK nariu. 1988 01–1989 06 SSRS Valstybinio statybos komiteto pirmininko I pavaduotojas – SSRS ministras. 1988 vasarą SSKP XIX konferencijoje vėl kritikavo vykdomą politinį kursą, pabrėžė, jog šalies atsilikimo ir ekonominių problemų kaltininkai – ne tik L. Brežnevas ir senosios kartos partinė nomenklatūra, bet ir esamas SSKP CK politinis biuras. 1989 03 išrinktas SSRS liaudies deputatu (gavo daugiau kaip 91 % maskviečių balsų). 1989 06–1990 12 buvo SSRS Aukščiausiosios tarybos Tautybių tarybos nariu, tapo SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo nariu. Kartu su A. Sacharovu, Gavriilu Popovu, J. Afanasjevu, Viktoru Palmu vadovavo Tarpregioninei grupei – įvairių politinių pažiūrų deputatų sambūriui, kurio bendras tikslas buvo panaikinti SSRS konstitucijos 6‑ojo straipsnio reglamentuotą SSKP dominavimą šalies politiniame gyvenime. 1990 03 išrinktas Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos (RSFSR) Aukščiausiosios tarybos deputatu. 1990 05 – jos pirmininku. 1990 06 12 RSFSR deputatų suvažiavimas paskelbė RSFSR suvereniteto deklaraciją, numatančią Rusijos įstatymų viršenybę prieš sąjunginius; tai paskatino revanšistinių prokomunistinių jėgų radikalėjimą. 1990 07 SSKP XXVIII suvažiavime B. Jelcinas sukritikavo M. Gorbačiovo vykdomą politinį kursą ir pareiškė išstojantis iš SSKP.
Pirmoji prezidento kadencija
1991 06 12 B. Jelcinas buvo išrinktas pirmuoju Rusijos prezidentu (surinko 57 % rinkėjų balsų, jo konkurentas N. Ryžkovas – 16 %); šalyje susidarė dvivaldystės padėtis: SSRS ir Rusijos valdžios struktūros daug kur dubliavo viena kitą. Per Rugpjūčio pučą B. Jelcinas Maskvoje ir Rusijos regionuose organizavo pilietinį pasipriešinimą, kuris nulėmė SSRS išsaugojimo šalininkų pralaimėjimą ir paspartino SSRS byrėjimą. Iškart po pučo, 1991 08 23, B. Jelcinas pasirašė įsakymą dėl Rusijos komunistų partijos veiklos pristabdymo, 11 06 – dėl SSKP veiklos sustabdymo. 1991 12 08 Belovežo girioje su Ukrainos ir Baltarusijos vadovais L. Kravčuku ir S. Šuškevičiumi pasirašė Belovežo susitarimą. 1991 12 24 informavo Jungtines Tautas, kad Rusija vietoje SSRS taps visų oficialių struktūrų nare, taigi konstatavo Rusijos kaip SSRS teisių perėmėjos statusą. 1991 12 25 RSFSR oficialiai pervadinta Rusijos Federacija (Rusija), tą pačią dieną M. Gorbačiovas oficialiai atsistatydino iš SSRS prezidento pareigų ir visa valdžia, t. p. ir vadinamasis branduolinis lagaminas, atiteko B. Jelcinui.
1991 11–1992 06 B. Jelcinas vadovavo ekonominių reformų programos, numatančios kainų liberalizavimą, privatizaciją, valiutos konvertavimą, prekybos laisvę, įgyvendinimui. Kilusią hiperinfliaciją suvaldyti pavyko tik 1993, krito gamybos apimtys, mažėjo algos, pensijos; šalies pakraščiuose stiprėjo separatistinės tendencijos. 1992 03 31 pasirašyta Federacinė sutartis, reglamentuojanti centrinės valdžios ir federacijos subjektų (buvusių autonominių sričių, dabar įgijusių daugiau savarankiškumo) santykius; nepasirašė Čečėnija ir Totorija. 1992 04 prasidėjo prezidento ir vyriausybės konfrontacija su reformų kursui nepritariančiu Liaudies deputatų suvažiavimu; ji atvedė prie konstitucinės krizės (truko iki 1993 10).1993 12 priimta nauja konstitucija skelbė Rusiją prezidentine respublika, ženkliai praplėtė prezidento įgaliojimus ir sumažino parlamento kompetencijas; daugelio vertinimu, tai vėliau atvedė šalį prie autoritarizmo. Vienas svarbiausių pirmosios B. Jelcino kadencijos įvykių – pirmasis Čečėnijos karas; būtent Čečėnijos karai atskleidė silpnąsias jaunos Rusijos demokratijos puses, negebėjimą užtikrinti tautų teisių ir be ginkluotųjų pajėgų įveikti separatistinių tendencijų. 1995 rinkimuose į Valstybės Dūmą daugumą laimėjus komunistams B. Jelcinas, kad sutrukdytų jiems įsigalėti, apsisprendė antrąkart dalyvauti prezidento rinkimuose.
Antroji prezidento kadencija
1996 vasarą B. Jelcinas antrą kartą išrinktas prezidentu (II ture gavo 53 % rinkėjų balsų, komunistas G. Ziuganovas – 40 %). Šiuo laikotarpiu Rusiją ištiko ekonominė krizė ir defoltas, ministrų kabinetas keitėsi 5 kartus, 1999 05 komunistai nesėkmingai mėgino B. Jelciną nušalinti per apkaltą. Blogėjant B. Jelcino sveikatai (atlikta širdies operacija) didėjo vadinamosios prezidento šeimos grupuotės (sudarė įtakingiausi šalies pareigūnai ir bankininkai – B. Berezovskis ir kiti) įtaka. V. Černomyrdino vicepremjerų Anatolijaus Čiubaiso ir B. Nemcovo mėginimai atkurti 1992–93 vadovavimo principus buvo nesėkmingi, susidurta su parlamento ir nemažos dalies visuomenės priešiškumu, baimintasi naujos šoko terapijos, kainų bei komunalinių mokesčių kėlimo. B. Jelcinas buvo priverstas padaryti Valstybės Dūmai nuolaidų, paskirdamas premjeru J. Primakovą, kuris, kaip ir prieš tai V. Černomyrdinas, kairiųjų pradėtas laikyti realiu kandidatu į šalies prezidentus, demonstravo L. Brežnevo laikų nomenklatūros darbo stilių ir netrukus buvo atstatydintas. Ekonominės problemos, aukščiausiųjų valdžios sluoksnių korupcija nuvylė piliečius, mažėjo paties B. Jelcino autoritetas, ženkliai susilpnėjo ir sveikata. 1997–98 jo aplinkoje beveik neliko demokratų, 9 dešimtmečio pabaigoje padėjusių jam sugriauti raudonąją imperiją ir pasiekti didelių laimėjimų – šie (J. Afanasjevas, Ivanas Silajevas, Sergejus Filatovas, Aleksandras Koržakovas, J. Gaidaras, G. Burbulis, Sergejus Stankevičius ir kiti) dėl įvairių aplinkybių pasitraukė iš aktyvios politikos, viršų paėmė asmeninių interesų siekiantys pragmatikai. Maskvos karinės nesėkmės Kaukaze, šalyje tvyranti įtampa stiprino specialiųjų tarnybų įtaką, vis daugiau jų statytinių įsivyravo strateginės svarbos postuose. Jau 1999 pavasarį B. Jelcinas ėmė galvoti apie pasitraukimą iš politikos ir jo aplinka pradėjo dairytis tinkamiausio naujo kandidato į prezidentus. Kurį laiką juo laikytas J. Primakovą premjero poste pakeitęs Sergejus Stepašinas, tačiau jau 1999 08 premjeru tapo V. Putinas. 1999 rudenį Čečėnijos kovotojai surengė išpuolių Dagestane ir, anot oficialios versijos, susprogdino gyvenamuosius namus Maskvoje, Volgodonske, Buinakske (kitų nuomone, šiuos sprogdinimus sąmoningai įvykdė Rusijos saugumas, siekdamas sukurti ekstremalią aplinką ir paveikti potencialius būsimo prezidento rinkėjus, į šį postą kandidatu iškeliant saugumo struktūrų atstovą V. Putiną). 1999 09 į Kaukazą buvo nukreipti reguliariosios kariuomenės daliniai, prasidėjo antrasis Čečėnijos karas. 1999 12 31 B. Jelcinas paskelbė pirma laiko pasitraukiantis iš prezidento posto ir paskyrė V. Putiną iki rinkimų laikinai eiti prezidento pareigas.
Vėliau B. Jelcinas aktyviai politikoje nedalyvavo bei neskelbė politinių pareiškimų, nors konsultavo daugelį politikų ir visuomenės veikėjų.
Veiklos vertinimas
B. Jelcinas – vienas prieštaringiausiai vertinamų Rusijos vadovų. Priklausomai nuo savo politinių įsitikinimų, vieni vertina jį kaip neeilinę asmenybę, kone labiausiai nusipelniusią griaunant komunistų imperiją bei kuriant demokratinės Rusijos pamatus, kiti – kaip galingos visame pasaulyje gerbtos supervalstybės ardytoją, kuris vėliau tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjo prie oligarchų klano Rusijoje formavimosi, korupcijos ir nusikalstamumo suklestėjimo.
Veiklos reikšmė Lietuvai
B. Jelcino, kaip Rusijos vadovo, veikla ir parama sudarė sąlygas įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę. Maskvai Vilniuje ir Rygoje panaudojus ginklą 1991 01 13 B. Jelcinas atvyko į Taliną ir kreipimesi (kartu su trijų Baltijos šalių vadovais) į Jungtinių Tautų generalinį sekretorių paragino sukviesti Jungtinių Tautų konferenciją Baltijos šalių klausimui sureguliuoti. Taline B. Jelcinas Rusijos vardu pripažino Baltijos šalių politinį suverenumą, atskirai kreipėsi į šiose šalyse dislokuotas SSRS karines pajėgas, ragindamas nenaudoti ginklo prieš taikius piliečius.
1991 07 29 Maskvoje su V. Landsbergiu pasirašė Lietuvos ir RSFSR sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų; Rusija pripažino Lietuvos aneksiją (tarptautinės teisės požiūriu – ir okupaciją), Lietuvą – suverenia valstybe su nustatytomis sienomis, įsipareigojo išvesti iš Lietuvos savo ginkluotąsias pajėgas. Pritarė 1992 09 08 pasirašytam susitarimui dėl Rusijos Federacijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. 1997 10 23–25 Maskvoje su A. M. Brazausku pasirašė sutartį dėl Lietuvos ir Rusijos valstybės sienos, sutartį dėl išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo atribojimo Baltijos jūroje.
Sausio tryliktosios atminimo medalis (1992). Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius (2011, po mirties).
B. Yeltsin Against the Grain London 1990, The Struggle for Russia New York 1994; J. Morrison Boris Jelzin — Retter der Freiheit Ullstein, Berlin 1991; A. Barnes Property, Power, and the Presidency: Ownership Policy Reform and Russian Executive-Legislative Relations, 1990—1999 // Communist and Post-Communist Politics No. 34 (1), 2001; T. J, Colton Yeltsin: A Life — New York 2008; Au cœur du pouvoir russe Paris 2014.
1088