de Gaulle Charles (Šarlis de Gòlis) 1890 11 22Lille 1970 11 09Colombey-les-deux‑Églises (prie Chaumont’o), Prancūzijos karo ir valstybės veikėjas.
Išsilavinimas ir karo tarnyba
Gimė jėzuitų kolegijos filosofijos ir literatūros mokytojo šeimoje. 1912 baigė Saint‑Cyro karo akademiją. Per Pirmąjį pasaulinį karą buvo Ph. Pétaino vadovaujamo 33‑ojo pėstininkų pulko karininkas; kovojo Verdeno mūšyje. 1916 pateko į nelaisvę (laikytas vienoje karininkų stovykloje su Rusijos kariuomenės karininku M. Tuchačevskiu). 1919–20 buvo Prancūzijos karinėje misijoje Lenkijoje. Remiamas Ph. Pétaino 1925 tapo Aukščiausiosios karo tarybos štabo vyriausiuoju inspektoriumi. 1927–29 tarnavo Reino armijoje Vokietijoje, 1929–31 – Levanto armijoje Beirute.
Charles de Gaulle
Nuo 1937 vadovavo vienam pirmųjų Prancūzijos kariuomenėje tankų junginių – 5‑os armijos tankų pulkui Elzase. Parašė pirmuosius karo teorijos veikalus, kuriuose plėtojo nedidelės profesionalios, labai mechanizuotos ir mobilios kariuomenės idėją.
II pasaulinis karas
Per Antrąjį pasaulinį karą (1939–45) 1940 05–06 vadovavo 4‑ai tankų divizijai. Nepaklusęs Ph. Pétaino įsakymui nutraukti karo veiksmus 1940 06 18 Londone paskelbė Kreipimąsi į prancūzus dėl tolesnės kovos; vėliau vadovavo Laisvosios Prancūzijos komitetui (alternatyvi Vichy režimui Prancūzijos vyriausybė, kurią pripažino dauguma Prancūzijos Afrikos kolonijų). 1940 Vichy režimo karinio tribunolo už maištą ir dezertyravimą iš kariaujančio krašto nuteistas mirti. 1940 10 Brazavilyje įkūrė Imperijos gynimo tarybą, 1943 06 Alžyre su generolu H. H. Giraud (kartu su Ch. de Gaulleʼu dirbo iki 1943 10) – Prancūzijos išvadavimo komitetą. 1943 08 Sąjungininkai jį pripažino Prancūzijai atstovaujančia institucija; 1944 06–1946 šis komitetas vadintas Prancūzijos laikinąja vyriausybe, Ch. de Gaulleʼis – ministru pirmininku.
Sąjungininkų paradas Paryžiuje: Ch. de Gaulle’is (dešinėje) ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas W. L. S. Churchillis prie Triumfo arkos (1944 11 11)
Valstybės vadovas
1945–46 Prancūzijos laikinasis prezidentas. Nepritarė 1946 Ketvirtosios respublikos konstitucijai, todėl atsistatydino. 1947 įkūrė Prancūzų tautos susivienijimą – stiprios valdžios šalininkų partiją (dėl menkos rinkėjų paramos 1953 paleista). 1958–59 ministras pirmininkas.
Žlugus Ketvirtajai respublikai ir priėmus Penktosios respublikos konstituciją, buvo pirmasis jos prezidentas (1959–69). Siekė sugrąžinti Prancūzijai didžiosios valstybės statusą. 1963 su Vokietijos kancleriu K. Adenaueriu pasirašė Eliziejaus sutartį. Priešinosi Didžiosios Britanijos priėmimui į Europos ekonominę bendriją. Sukūrė savarankiškas Prancūzijos branduolines pajėgas. Ch. de Gaulleʼo prezidentavimo metais suteikta nepriklausomybė Alžyrui ir kitoms Prancūzijos Afrikos kolonijoms. 1966 Prancūzija išstojo iš NATO karinių struktūrų (iki 2009 dalyvavo tik politiniuose pasitarimuose).
Ch. de Gaulleʼo įtaka susilpnėjo dėl 1968 05–06 studentų neramumų Paryžiuje (buvo priverstas liberalizuoti aukštojo mokslo sistemą ir padarė ekonominių nuolaidų darbininkams). 1969 pralaimėjęs referendumą dėl Senato pavertimo patariamąja institucija ir didesnių įgaliojimų vietinei savivaldai, atsistatydino.
Atsiminimai
Parašė 4 tomus atsiminimų: Karo atsiminimai. Šaukimas, 1940–1942 (Mémoires de Guerre. LʼAppel, 1940–1942 1954), Karo atsiminimai. Vienybė, 1942–1944 (Mémoires de Guerre. LʼUnité, 1942–1944 1956), Karo atsiminimai. Išgelbėjimas, 1944–1946 (Mémoires de Guerre. Le Salut, 1944–1946 1959), Vilties atsiminimai. Atnaujinimas, 1958–1962 (Mémoires dʼEspoir. Le Renouveau, 1958–1962 1970).
-Charles de Gaulle; -Šarlis de Golis