Simon Claude (Klodas Simònas) 1913 10 10Antananaryvas (Madagaskaras) 2005 06 06Paryžius, prancūzų rašytojas. Naujojo romano atstovas, vienas žymiausių modernistų 20 a. pabaigos prancūzų literatūroje. 1931 André Lhote’o akademijoje Paryžiuje studijavo dailę. 1936 išvyko į Ispaniją, dalyvavo kovoje su frankistais. 1937 lankėsi Vokietijoje, Lenkijoje, SSRS. 1939 mobilizuotas, 1940 pateko į nacių nelaisvę, pabėgęs į Prancūziją įsitraukė į Pasipriešinimo judėjimą.
Romane Sukčius (Le Tricheur 1945) atsispindi A. Camus artimos moralinės nuostatos. Ankstyvuosiuose romanuose Kebli padėtis (La Corde raide 1947), Guliveris (Gulliver 1952), Šventasis pavasaris (Le Sacre du Printemps 1954), Vėjas (Le Vent 1957), Žolė (L’Herbe 1958) vaizduojama vienišas maištininkas, karas, nelaisvė, pabėgimas. Žymiausiuose romanuose Flandrijos kelias (La Route des Flandres 1960, lietuvių kalba 1990), Viešbutis (Le Palace 1962), Istorija (Histoire 1967), Farsalo mūšis (La Bataille de Pharsale 1969), Laidūs kūnai (Les Corps conducteurs 1971), Triptikas (Triptyque 1973), Daiktų pamoka (Leçon de choses 1975) istoriniai įvykiai parodomi per asmeninę patirtį, prisiminimus, pasąmonėje kylančius vaizdus. Istorija perteikiama tarsi nereikšmingomis detalėmis, chaotišku vaizduotės judėjimu. Taip griaunamas linijinis pasakojimas: skirtingi laikotarpiai, nesusijusių emocijų fragmentai susilieja vienoje akimirkoje, vienoje ilgoje frazėje be jokių skyrybos ženklų.
Claude Simon
C. Simono metodas lyginamas su M. Prousto ir W. Faulknerio, deformuotų kūnų ir griaunančia perspektyvą kubistų tapyba. Romanuose Georgikos (Les Géorgiques 1981), Akacija (L’Acacia 1989), Tramvajus (Le Tramway 2001) vyrauja autobiografiniai motyvai, vaikystės prisiminimai, gilinamasi į poetikos ir kūrėjo etikos klausimus, demonstruojamas vaizdo esminis vaidmuo.
Nobelio literatūros premija (1985).
L: C. Simon Œuvres Paris 2006.
510