Džou Enlai (Zhou Enlai, Džou Enlãjus) 1898Huajan (Dziangsu provincija) 1976 01 08Pekinas, Kinijos politikas. Gimė dvarininko šeimoje. 1917–18 studijavo Japonijoje, vėliau Tiandzino universitete. Gegužės ketvirtosios judėjimo (1919) dalyvis. 1920–24 mokėsi ir dirbo Vakarų Europoje – Prancūzijoje (čia su kitais įkūrė Kinijos komunistų partijos Europos sekciją), Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje. Grįžęs į Kiniją tapo Huangpo karo akademijos politinio skyriaus viršininku (akademijos viršininkas – Čiang Kaišekas). 1926 išrinktas Gomindano centrinio vykdomojo komiteto nariu.
Džou Enlai
Komunistų partijos veikėjas
1927 kilus Kinijos komunistų partijos konfliktui su Gomindanu, vienas Kinijos Raudonosios armijos organizatorių, su kitais vadovavo Nančango sukilimui. Nuo 1927 Kinijos komunistų partijos Centro komiteto, nuo 1928 jo politinio biuro narys. 1932 paskirtas Kinijos Raudonosios armijos politiniu komisaru. 1934–35 su kitais vadovavo Raudonosios armijos Ilgajam žygiui iš Kinijos pietryčių į šiaurės vakarų rajoną. 1935 parėmė Mao Dzedongo išrinkimą Kinijos komunistų partijos vadovu. 1937–45 šios partijos Centro komiteto atstovas prie Gomindano vyriausybės, kartu 1937–43 Centro komiteto politinio biuro sekretorius, 1945–56 – Centro komiteto sekretorius. 1945 08–1946 06 vadovavo deryboms su Gomindano vyriausybe.
Vyriausybės vadovas
1949–76 Kinijos Liaudies Respublikos vyriausybės vadovas (1949–58 ir užsienio reikalų ministras). Nuo 1954 Kinijos liaudies politinės konsultacinės tarybos komiteto pirmininkas; nuo 1956 Kinijos komunistų partijos Centro komiteto politinio biuro nuolatinio komiteto narys, 1956–66 ir nuo 1973 Centro komiteto pirmininko pavaduotojas.
Buvo nuosaikus maoistas, sugebėjo derinti reformistinę Liu Šaoči ir kairesnę Mao Dzedongo politinę liniją. Vadovavo Kinijos ūkio atkūrimui po Didžiojo šuolio (1958–60) ir Kultūrinės revoliucijos (1966–69) nuosmukio. Po Kultūrinės revoliucijos tapo antruoju (po Mao Dzedongo) šalies politiniu vadovu. Padėjo daugeliui politikų (Deng Siaopingui ir kitiems), nukentėjusių per Kultūrinę revoliuciją, vėl grįžti į valdžią. Jo vadinamoji Keturių modernizacijų (žemės ūkio, pramonės, mokslo ir technologijų) programa, pradėta 1975, davė pradžią radikalesniems Kinijos ūkio pertvarkymams, kuriuos 20 a. pabaigoje įgyvendino Deng Siaopingas.
Užsienio politika
Džou Enlajaus veikla užsienio politikos srityje: 1954 kartu su Dž. Nehru suformulavo penkis taikaus sambūvio principus, 1955 dalyvavo 1955 Azijos ir Afrikos šalių Bandungo konferencijoje (sutelkė Trečiojo pasaulio šalis), 1969 – derybose su SSRS Ministrų Tarybos pirmininku A. Kosyginu, kurios padėjo ilgainiui sureguliuoti šalių pasienio konfliktą; jo iniciatyva 8 dešimtmečio pradžioje norminami buvę įtempti Kinijos santykiai su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis – tai leido valstybių vadovams 1972 pasirašyti Šanchajaus komunikatą.
L: D. Wilson The Story of Zhou Enlai, 1878–1984 London 1984; H. Suyin Eldest Son: Zhou Enlai and the Making of Modern China New York 1994.
1412