Herriot Édouard (Eduaras Herijò, Erijò) 1872 07 05Troyes 1957 03 26Lionas, Prancūzijos valstybės veikėjas, rašytojas. Prancūzų akademijos narys (1946).
1894 baigė Aukštąją normalinę mokyklą. Vėliau dėstė Nantes’o ir Liono licėjuose. Nagrinėjant Dreyfuso bylą įstojo į Radikalų partiją (1919–57, su pertraukomis, – jos pirmininkas). 1905–57 (išskyrus nacių okupacijos laikotarpį) Liono meras. 1912–19 senatorius, 1916–17 viešųjų darbų ministras, 1919–40 Atstovų Rūmų deputatas (1925–26, 1936–40 pirmininkas). 1924 vadovavo vadinamajam Kairiųjų karteliui (Radikalų ir Socialistų rinkimų koalicija). 1926–28 švietimo ministras; rėmė nemokamą vidurinį išsilavinimą. 1924–25, 1926 06, 1932 ministras pirmininkas, 1924–25 – dar ir užsienio reikalų ministras; privertė atsistatydinti dešiniesiems atvirai simpatizavusį prezidentą A. Millerand’ą. 1924 jo vyriausybė pripažino SSRS, patvirtino vadinamąjį Daweso planą (sutiko išvesti kariuomenę iš Ruhro srities).
Édouard Herriot
1934–36 valstybės ministras; bendradarbiavo su Liaudies frontu. 1942 suimtas, 1944–45 išvežtas į Vokietiją. 1945 ir 1946 Konstitucinio susirinkimo deputatas. 1947–54 Nacionalinio susirinkimo pirmininkas, 1954–55 garbės pirmininkas; bijodamas Vokietijos remilitarizavimo nepritarė Europos gynybos bendrijos sukūrimui.
Knygos: Beethoveno gyvenimas (La Vie de Beethoven 1929), Prancūzija pasaulyje (La France dans le monde 1933), Liono nebėra (Lyon n’est plus 2 tomai 1937–40), Teisė ir laisvė (Droit et liberté 1946), autobiografija Kadaise (Jadis 2 tomai 1948–52).