Eduárdas I (Edward I) 1239 06 17Westminster (dab. Londono dalis) 1307 07 07Burgh by Sands (Kambrijos grafystė), Anglijos karalius (1272–1307). Eduardo II tėvas. Nuo 1254 valdė Gaskonės kunigaikštystę ir karaliaus žemes Airijoje bei Velse. 1270–72 dalyvavo kryžiaus žygyje į Palestiną, pasižymėjo prie Acre’o (dabar Akko). Tapęs karaliumi sustiprino valdovo ir parlamento valdžią. 1284 panaikino Velso autonomiją, įvedė ten anglų teisę ir administraciją, 1301 savo sūnui (nuo 1307 karalius Eduardas II) suteikė Velso princo titulą. Teisės aktais sustiprino viešosios tvarkos priežiūrą, palengvino prekybą, pristabdė bažnytinės žemėvaldos plitimą. Kodifikavo Anglijos teisę: 1275 paskelbtas I, 1285 – II, 1290 – III Westminsterio statutai; juose susisteminta civilinė teisė, sumažintos feodalų privilegijos. 1283 ir 1284 statutais pertvarkė valstybės iždą ir suteikė lengvatų pirkliams. 1290 ištrėmė žydų bankininkus iš Anglijos ir uždraudė žydams turėti žemės nuosavybę. Nesėkmingai bandė nukariauti Škotiją.
spėjamas Eduardo I portretas (14 a. pradžios piešinys ant Westminsterio vienuolyno bažnyčios sedilijos)