Emile Verhaeren
Verhaeren Emile (Emilis Verhárnas) 1855 05 21Sint-Amands (prie Antverpeno) 1916 11 27Rouen, Belgijos rašytojas. Rašė prancūzų kalba. Leuveno universitete studijavo teisę, dirbo advokatu. Suartėjo su avangardo literatūrine grupe Jaunoji Belgija, 1879 žurnaluose La Jeune Belgique, L’Art moderne išspausdino pirmuosius kritikos straipsnius.
Daugiausia verlibru parašytoje poezijoje (eilėraščių rinkiniai Flamandiškos eilės / Les Flamandes 1883, Vienuoliai / Les Moines 1886, Vakarai / Les Soirs 1887, Žlugimai / Les Débâcles 1888, Juodosios liepsnos / Les Flambeaux noires 1891) atsispindi meilė gimtajam kraštui, tragiška pasaulėjauta, ryšku simbolizmo ir realizmo samplaika. Vėlesniuose kūriniuose reiškė anarchistinį maištą prieš kapitalizmą (eilėraščių rinkiniai Kliedintys laukai / Les Campagnes hallucinées 1893, Miestai aštuonkojai / Les Villes tentaculaires, Iliuziniai kaimai / Les Villages illusoires, abu 1895, Audringos jėgos / Les Forces tumulteuses 1902, drama Aušros / Les Aubes 1898), aukštino žmogaus kūrybines galias (eilėraščių rinkinys Daugiaspalvis spindesys / La Multiple Splendeur 1906), apdainavo meilę (eilėraščių rinkiniai Šviesos valandos / Les Heures claires 1896, Popiečio valandos / Les Heures d’après-midi 1905, Vakaro valandos / Les Heures du soir 1911).
Emile Verhaeren
Per I pasaulinį karą pasitraukė į Didžiąją Britaniją, dirbo karo korespondentu. Sukūrė patriotinių (eilėraščių rinkiniai Valandų trilogija / Trilogie des heures 1896–1911, Visa Flandrija / Toute la Flandre 1904–11), antimilitaristinių (eilėraščių rinkiniai Raudoni karo sparnai / Les Ailes rouges de la Guerre 1916) eilėraščių. Kūryboje perteikė (dažnai šiurkščia kalba) naujos epochos energiją, industrinio miesto peizažą, bet vaizdų potekstėje ryškėja gilus lyrizmas, gražesnės ateities vizija. Kūryboje ryšku F. Nietzsche’s, V. Hugo, W. Whitmano idėjų poveikis. Dar parašė istorinių dramų, kritinių straipsnių apie prancūzų ir belgų simbolistus (rinkinys Įspūdžiai / Impressions 3 t., išleista 1927), Rembrandtą, P. P. Rubensą, C. Monet.
510