Zola Émile (Emilis Zoliã) 1840 04 02Paryžius 1902 09 29Paryžius, prancūzų rašytojas. Baigė Aix-en-Provence’o kolegiją ir licėjų Paryžiuje. 1862–64 Hachette leidyklos ekspeditorius, nuo 1865 žurnalistas, politikos ir dailės kritikos straipsniuose kritikavo akademizmą, gynė impresionistus (rinkiniai Mano salonas / Mon Salon 1866, Édouard Manet 1867).
Kūryba
Parašė apsakymų (rinkinys Pasakojimai Ninonai / Contes à Ninon 1864), romanus Klodo išpažintis (La Confession de Claude 1865), Mirusios priesakas (Le Vœu d’une morte 1866), Marselio paslaptys (Les Mystères de Marseille 1867), Madlena Ferà (Madeleine Férat 1868). 1877 aplink É Zola susibūrė rašytojai J. K. Huysmansas, G. de Maupassant’as, H. Céard’as, P. Alexis, L. Hennique’as, pasivadinę Medano grupe (pagal tuometinę É Zola gyvenamąją vietą). Kaip ir É Zola, kūryboje jie rėmėsi faktais ir dokumentais, reikalavo tikslumo perteikiant istorinius faktus, gamtos ir daiktų aplinką. Straipsnių rinkinyje Mano neapykantos (Mes Haines 1866), romano Tereza Raken (Thérèse Raquin 1867) pratarmėje, literatūros teorijos knygose Eksperimentinis romanas (Le Roman expérimental 1880), Natūralizmas teatre (Le Naturalisme au théâtre, lietuvių kalba 2008), Romanistai natūralistai (Les Romanciers Naturalistes, abu 1881) É Zola išdėstė natūralizmo estetikos pagrindinius principus, iškėlė psichologijos priklausomybę nuo fiziologijos, paveldimumo ir instinktų įtaką asmenybės formavimuisi.
Émile Zola
Meninės kūrybos pagrindu laikė eksperimentą, kurį autorius atlieka su savo herojais stebėdamas aplinkos ir fiziologijos poveikį jų charakteriui ir poelgiams. Eksperimentinio romano reikalavimus É Zola siejo su laiko dvasia ir prancūzų romano tradicija, kuriai būdinga objektyvi mokslinė analizė, ryški H. de Balzaco kūryboje. Šalia biologinio determinizmo pabrėžė ir socialinių istorinių veiksnių svarbą herojaus gyvenime. Šis dvilypis požiūris lėmė natūralizmo ir realizmo samplaiką É Zola 20 romanų cikle Rugonai Makarai, natūrali ir socialinė vienos šeimos istorija II imperijos laikais (Les Rougon-Macquart, histoire naturelle et sociale d’une famille sous le Second Empire: Rugonų karjera / La Fortune des Rougon 1871, lietuvių kalba 1989, Grobis / La Curée 1872, lietuvių kalba 1990, Paryžiaus viduriai / Le Ventre de Paris 1873, lietuvių kalba pavadinimu Paryžiaus pilvas 1991, Plasano užkariavimas / La Conquête de Plassans 1874, lietuvių kalba 1991, Abato Murė nuodėmė / La Faute de l’abbé Mouret 1875, lietuvių kalba 1991, Jo prakilnybė Eženas Rugonas / Son Excellence Eugène Rougon 1876, lietuvių kalba 1991, Spąstai / L’Assommoir 1877, lietuvių kalba 1995, Meilės puslapis / Une page d’amour 1878, lietuvių kalba 1996, Nana 1880, lietuvių kalba 1991, Padugnės / Pot-Bouille 1882, Moterų laimė / Au Bonheur des Dames 1883, lietuvių kalba 1966 52021, Gyvenimo džiaugsmas / La Joie de vivre 1884, lietuvių kalba 1996, Žerminalis / Germinal 1885, lietuvių kalba 1949 21989, Kūryba / L’Œuvre 1886, lietuvių kalba 1998, Žemė / La Terre 1887, Svajonė / Le Rêve 1888, Žmogus-žvėris / La Bête humaine 1890, lietuvių kalba 1994 22010, Pinigai / L’Argent 1891, lietuvių kalba 1962 21990, Žlugimas / La Débâcle 1892, lietuvių kalba pavadinimu Sąmyšis 1936 21991, Daktaras Paskalis / Le Docteur Pascal 1893, lietuvių kalba 1998). Kitaip nei H. de Balzaco romanų cikle Žmogiškoji komedija, kur herojai pereina iš vieno romano į kitą, kiekvieno É. Zola romano centre – kuris nors gausios Rugonų Makarų giminės atstovas, visi jie yra paveldėję pramotės Adelaidos Fuk psichinės ligos padarinius. Jie veikia visose socialinės, finansinės, politikos ir kultūros gyvenimo srityse, atstovauja įvairiems socialiniams sluoksniams. É Zola pavaizdavo darbininkų skurdą, jų kovą už savo teises, politikų parsidavėliškumą ir klastą, finansų magnatų žlugdančią veiklą, prostituciją, tragišką menininko likimą, biologinį ir moralinį išsigimimą. Lygiagrečiai parodoma imperijos iškilimo ir žlugimo istorija (nuo 1852 12 02 perversmo iki Prancūzijos rugsėjo revoliucijos 1870). Požiūris į gyvenamojo laokotarpio visuomenę gana pesimistiškas, bet jis tiki nenugalima atgimstančios gamtos jėga, nuolatiniu atsinaujinimu, geresne ateitimi.
1898 gindamas A. Dreyfusą (Dreyfuso byla) paskelbė atvirą protesto laišką prezidentui F. Faure’ui Aš kaltinu (J’Accuse), už tai buvo nuteistas metus kalėjimo ir pinigine bauda. Pabėgęs į Londoną parašė utopinio socializmo idėjomis paremtą tetralogiją Keturios evangelijos (Les Quatres Évangiles, Vaisingumas / Fécondité 1899, Darbas / Travail 1901, Tiesa / Vérité, išleista 1903, nebaigta). Dar parašė trilogiją Trys miestai (Les Trois Villes): Lurdas (Lourdes 1894, lietuvių kalba 1999), Roma (Rome 1896, lietuvių kalba pavadinimu Rymas 1909), Paryžius (Paris 1898), pjesių (Peretė / Perrette 1861, Madlena / Madeleine, parašyta 1865, pastatyta 1889, Tereza Raken / Thérèse Raquin 1873, Raburdeno įpėdiniai / Les Héritiers Rabourdin 1874, Rožės pumpuras / Le Bouton de rose 1878, Renė / Renée 1887). Kūrybai būdinga detalūs aplinkos aprašymai, daiktams suteikiama savarankiškai veikiančių būtybių savybių, jie valdo žmonių likimus, įgauna simbolinę prasmę. Veiksmas koncentruojamas aplink kokį nors mechanizmą, pastatą, vietą, todėl linijinį pasakojimą keičia nuolatinis grįžimas į pradinį tašką. Žmogus tampa aplinkos dalimi, supanašėja su ja. Romantiniai tyros meilės ir svajonės idealai sudūžta susidūrę su nenumaldoma tikrove. Herojaus vidinį pasaulį atskleidžia gamtovaizdis, kuris nuolat keičiasi, atspindėdamas nuotaikų kaitą, šviesių ir tamsių spalvų kontrastai suartina gamtos vaizdus su impresionistų drobėmis. É Zola praturtino europinį romaną gyvenamojo laikotarpio techninių ir mokslinių atradimų vaizdais, įtvirtino mokslinio tyrinėjimo metodą, parodė šeimos istoriją biologiniu ir socialiniu aspektu. Jo kūrybos poveikis ryškus J. Galsworthy, R. Martino du Gard’o, T. Manno šeimos romanuose ir kitų rašytojų kūriniuose. Pagal É Zola romanus sukurta daugiau kaip 150 filmų.
1
R: É. Zola Les Rougon-Macquart 5 vol. Paris 1991–93. L: A. Lanoux Sveiki, ponas Zola Vilnius 1972; Émile Zola and the Arts Georgetown 1988; A. Pagès Émile Zola Paris 1993; J. Bedel Zola assassiné Paris 2002.
510