Èrodas I Didỹsis (lot. Herodes Magnus), Hèrodas I Didỹsis apie 73 4 pr. Kr.Jerichas (Judėja, dabartinis Vakarų Krantas), Judėjos karalius (40–4 pr. Kr.). Judėjos prokuratoriaus Antipatro sūnus. Nuo 47 pr. Kr. Galilėjos, nuo 46 pr. Kr. – Samarijos vietininkas. 40 pr. Kr. Romos senato paskirtas Romai pavaldžios Judėjos karaliumi. 37 pr. Kr. samdinių ir Romos kariuomenės remiamas įveikė savo varžovą Antigoną II Matatiją iš Chasmonėjų dinastijos ir įsitvirtino soste. Karinėmis ir politinėmis priemonėmis išplėtė ir sustiprino valstybę. Per Antonijaus ir Oktaviano (Augusto) konfliktą (32–30) iš pradžių rėmė Antonijų, po Aktijo mūšio (31 pr. Kr.) pakluso nugalėtojui Oktavianui ir buvo jo remiamas. Žiauriai susidorojo su savo varžovais (išžudė beveik visus Chasmonėjų dinastijos atstovus). Įtaręs išdavyste 29 pr. Kr. įsakė nužudyti žmoną Mariamną, kilusią iš Chasmonėjų, 7 pr. Kr. nubaudė mirtimi savo sūnus Aleksandrą ir Aristobulą IV.
Erodas I Didysis (17 a. graviūra)
Statydino naujus miestus, šventyklas (ypač Jeruzalėje), rūmus, amfiteatrus, tiesdino kelius. 25 pr. Kr. Judėjoje dėl nederliaus kilus badui visą rūmų auksą Egipte išmainė į grūdus ir išdalijo gyventojams.
Pasak Naujojo Testamento, Erodas I Didysis, iš žydų išminčių sužinojęs, kad esą gimęs žydų karalius, įsakė išžudyti visus neseniai gimusius vaikus, tarp kurių turėjęs būti ir jo galimas varžovas Jėzus Kristus (šio įvykio istoriškumu abejojama). Erodo vardas tapo žiaurumo simboliu.
Kūdikėlių išžudymas (tempera, medis, apie 1488, dailininkas Matteo di Giovanni, Nacionalinis Capodimontės muziejus Neapolyje)