Ionesco Eugène (Eženas Jonèsko) 1912 11 26Slatina 1994 03 28Paryžius, prancūzų rašytojas. Rumunų kilmės. Vienas absurdo dramaturgijos pradininkų ir žymiausių atstovų. Prancūzų akademijos narys (1970). 1913–25 su tėvais gyveno Paryžiuje, nuo 1925 – Bukarešte. 1928–33 Bukarešto universitete studijavo prancūzų literatūrą. 1934–38 Šv. Sabo kolegijoje Bukarešte dėstė prancūzų kalbą. Rumunų kalba parašė modernistinių eilėraščių, esė. Nuo 1938 gyveno Paryžiuje.
Eugène Ionesco
Pjesėse Plikagalvė dainininkė (La Cantatrice chauve, pastatyta 1950, išleista 1953, lietuvių kalba pastatyta 1995, 2000), Pamoka (La Leçon, pastatyta 1951, išleista 1954, lietuvių kalba 1970, pagal šią pjesę 1993 pastatyta V. Bartulio kamerinė opera), Kėdės (Les Chaises, pastatyta 1952, išleista 1954, lietuvių kalba 2022), Pareigos aukos (Victimes du devoir, pastatyta 1953, išleista 1954), Amedėjas, arba Kaip jo atsikratyti (Amédée ou Comment s’en débarasser, pastatyta ir išleista 1954), Žakas, arba Paklusnumas / Jacques ou la Soumission, pastatyta 1955), Naujasis nuomininkas (Le Nouveau locataire, pastatyta 1957) parodijuoja bulvarinio teatro klišes, parodo miesčioniško mąstymo ir kalbos beprasmybę. Pjesėse Ateitis priklauso kiaušiniams (L’Avenir est dans les œufs, pastatyta 1957, išleista 1958), Žudikas iš pašaukimo (Le Tueur sans gages, pastatyta ir išleista 1958), Raganosiai (Le Rhinocéros 1959, pastatyta 1960, lietuvių kalba pastatyta 2023), Karalius miršta (Le Roi se meurt, pastatyta 1962, išleista 1963, lietuvių kalba 1993), Dangaus pėsčiasis / Le Piéton de l’air, pastatyta ir išleista 1963, lietuvių kalba pastatyta pavadinimu Vaikščiojantis erdvėmis 2001), Troškulys ir alkis (La Soif et la Faim, pastatyta ir išleista 1966), Žaidimai žudynėmis (Jeux de massacre, pastatyta ir išleista 1970), Makbetas (Macbett, pastatyta 1972), Žmogus su lagaminais (L’Homme aux valises 1975), Kelionės pas mirusiuosius (Voyages chez les morts 1980) gvildenamos metafizinės mirties, prievartos, žmogaus bejėgiškumo prieš blogį temos.
E. Ionesco vadino savo kūrinius antipjesėmis, komiškomis dramomis, tragiškais farsais. Esė rinkinyje Pastabos ir kontrpastabos (Notes et Contre-notes 1962) iškėlė tragiško komizmo koncepciją, teigė, kad komedija tragiškesnė už tragediją, nes neparodo žmogaus kančių baigties, ir kad jokia visuomenė negali panaikinti individo vienišumo, kaltės ir baimės jausmo, išvaduoti žmogaus nuo mirties baimės, nuslopinti absoliuto ilgėjimosi.
Parašė romaną Vienišius (Le Solitaire 1973, lietuvių kalba 1998), novelių (rinkiniai Pulkininko nuotrauka / La Photo du colonel 1962, Pasakos jaunesniems nei trejų metų vaikams / Contes pour enfants de moins de trois ans 1976), sukūrė kino (filmas Septynios didžiosios nuodėmės 1962, režisierius Maxas Douy, Jeanas‑Lucas Godard’as ir kiti) ir televizijos filmų scenarijų, išleido knygą Dienoraštis (Journal en miettes 2 t. 1967–68), esė rinkinį Žmogus, apie kurį kalbama (Un homme en question 1979).
1
510