Magelãnas Fernandas (port. Fernão de Magalhães, isp. Fernando Magallanes) 1480Sabrosa (prie Vila Realio, Portugalija) 1521 04 27Mactano sala (Filipinai), portugalų jūrininkas, tarnavęs Ispanijoje, keliautojas, pirmosios jūrų kelionės aplink pasaulį organizatorius ir vadovas. 12 metų amžiaus tapęs karaliaus Jono II Puikiojo pažu (iki karaliaus mirties) susidomėjo istorija ir geografija. Iš pradžių dalyvavo portugalų kelionėse į Pietų Aziją ir Afriką: 1505–07 į Indiją, 1509–11 į Malakos pusiasalį, 1513 – į Maroką (dalyvavo mušyje prie Azammuro). Sukūrė planą, kaip plaukiant į vakarus per Atlantą, aplink Pietų Ameriką pasiekti Molukų salas. Portugalijos karalius Emanuelis I šiam planui nepritarė (Vasco da Gama jau buvo atradęs rytų kelią iš Europos į Indiją pro Gerosios Vilties kyšulį). 1517 F. Magelanas persikėlė į Ispaniją ir kelionės planą pasiūlė karaliui Karoliui I. Ispanijos karaliui pritarus pradėjo ruoštis kelionei.
Fernando Magelano portretas (apie 1841, dailininkas Charlesas Legrandas)
Pirmoji kelionė aplink pasaulį
1519 09 20 F. Magelano vadovaujama ekspedicija (5 laivai – Trinidad, San Antonio, Concepción, Victoria ir Santiago – su 265 žmonėmis) išplaukė iš Sanlúcar de Barramedos uosto. 1520 01 10 laivai pasiekė La Platą, kurią anksčiau atradęs Chuanas Diasas de Solis laikė sąsiauriu, jungiančiu Atlanto vandenyną su Ramiuoju.
Fernando Magelano laivas Victoria (Orteliuso Ramiojo vandenyno žemėlapio fragmentas, 1589)
Po kelias savaites trukusių paieškų F. Magelanas, įsitikinęs, kad tai tik didžiulės upės žiotys, plaukė toliau į pietus. Žiemojo San Juliáno įlankoje prie Patagonijos krantų. Čia F. Magelanas turėjo numalšinti sukilusią įgulą, reikalavusią sugrįžti. Toliau plaukdama palei krantus ekspedicija 1520 10 21 į pietus nuo Patagonijos atrado sąsiaurį (vėliau pavadintas F. Magelano vardu). Į pietus nuo šio sąsiaurio esančią žemę F. Magelanas pavadino Ugnies Žeme. 5 savaites ekspedicija plaukė šiuo pavojingu vingiuotu su gausiomis povandeninėmis uolomis sąsiauriu ir 1520 11 28 išplaukė į vandenyną, kurį F. Magelanas pavadino Ramiuoju (Mar Pacífico). Liko 3 laivai (Santiago sudužo į uolas, San Antonio paslapčia grįžo į Ispaniją). Jūreiviai sirgo skorbutu, daugelis mirė.
1521 01 24 ekspedicija priplaukė Puka Pukos atolą (Tuamotu salynas). 1521 03 06 atrado Marianų salyną (Mikronezija); F. Magelanas pavadino jį Vagių salomis (Islas de los Ladrones), nes salų gyventojai apvogė laivus. 1521 03 17 F. Magelanas pasiekė europiečiams dar nepažįstamą Filipinų salyną. Užmezgė artimus ryšius su keliais salų valdovais, bet 1521 04 27, įsikišęs į Mactano salos vietinių gyventojų ginčą, žuvo per susirėmimą. Po jo mirties ekspedicijai vadovavo J. S. de Elcano. Keliautojai plaukė pro Kalimantano sala (ten pirko prieskonių krovinį), 1521 11 08 pasiekė Molukus, papildė krovinį ir 1521 12 18 iš ten išplaukė vieninteliu likusiu (iš 5) laivu Victoria. Plaukė per Indijos vandenyno pietinę dalį, vengdami portugalų laivybinių kelių, aplink Afriką, pro Žaliojo Kyšulio salas ir 1522 09 06 grįžo (tik 18 žmonių) į San Lúcarą.
F. Magelano kelionė buvo svarbiausias įvykis geografinių atradimų istorijoje; įrodyta, kad Žemė apvali, o Pasaulinis vandenynas vientisas, patvirtinta, kad K. Kolumbas atrado naują pasaulio dalį. Išliko F. Magelano ekspedicijos dalyvio italo Antonio Pigafettos šios kelionės aprašymas, išleistas 1800 Milane.
Atminimo įamžinimas
F. Magelano vardu pavadinta geografinių (Magelano sąsiauris) ir astronominių objektų (krateris Mėnulyje, dvi galaktikos – Didysis Magelano Debesis ir Mažasis Magelano Debesis), pingvinas Spheniscus magellanicus.
Fernando Magelano portretas