Guizot François (Fransua Gizò) 1787 10 04Nîmes 1874 10 12Val‑Richer (Normandija), Prancūzijos valstybės ir politikos veikėjas, istorikas. Kilęs iš pasiturinčių hugenotų šeimos.
Išsilavinimas ir veikla
Per Prancūzijos revoliuciją F. Guizot tėvas 1794 buvo giljotinuotas, motina su F. Guizot emigravo į Šveicariją. 1805 grįžo. Paryžiuje studijavo teisę, bet daugiau domėjosi istorija, išvertė anglų istoriko E. Gibbono veikalą Romos imperijos nuosmukio ir žlugimo istorija (History of the decline and Fall of the roman Empire, 6 tomai, 1776–88). Nuo 1812 dėstė istoriją Sorbonoje. Nuvertus Prancūzijos imperatorių Napoleoną I, iki 1821 buvo aukštas Vidaus reikalų ministerijos valdininkas; atleistas dėl liberalių pažiūrų. 1822–28 nušalintas ir nuo dėstymo Sorbonos universitete; tapo nuosaikios vadinamosios Doktrinierių partijos, siekiančios išlaikyti konstitucinę monarchiją, neleisti plėsti karaliaus galių, vienu lyderių. Vadinamuoju Liepos monarchijos laikotarpiu (1830–48) aktyviai dalyvavo politiniame gyvenime: 1830 vidaus reikalų, 1832–37 švietimo ministras; 1833 inicijavo įstatymą dėl visuotinės teisės į pradinį išsilavinimą.
François Guizot (19 a., dailininkas Jehanas Georgesas Vibertas, Versalio rūmai)
1840 ambasadorius Didžiojoje Britanijoje. 1840–47 užsienio reikalų ministras, faktiškai įtakingiausias vyriausybės narys. 1847–48 ministras pirmininkas; priešinosi rinkimų teisės išplėtimui (tai buvo viena Prancūzijos 1848 revoliucijos priežasčių). Per revoliuciją nušalintas nuo valdžios emigravo į Didžiąją Britaniją, 1849 grįžęs politiniame gyvenime nebedalyvavo.
Istoriko veikla ir veikalai
Kaip istorikas F. Guizot išgarsėjo 19 a. 3 dešimtmetyje. Savo veikaluose kėlė istorinės pažangos idėją, jos varomąja jėga laikė trečiąjį luomą, kovojantį su feodalizmu. Pačiame trečiajame luome matė prieštaravimus, kylančius dėl nuosavybės santykių, laikė juos socialinėmis revoliucijos priežastimis. Nuosavybės santykiuose įžvelgė socialinių sluoksnių kovos pagrindą (kitaip nei kiti prancūzų romantinės istoriografijos atstovai, kurie tokios kovos šaltiniu laikė nukariautojų ir užkariautųjų priešpriešą). Būdamas aukštas valstybės pareigūnas rūpinosi archyvų tvarkymu, istorijos šaltinių publikavimu, rėmė 1833 įkurtą Prancūzijos istorijos draugiją.
Po 1849 paskelbė veikalų apie Anglijos respubliką, O. Cromwellio protektoratą, daugiatomius politinius memuarus. Svarbiausi veikalai: Prancūzijos istorijos apybraižos (Essais sur l’histoire de France 1823), Anglijos revoliucijos istorija nuo Karolio I iki Karolio II (Histoire de la révolution d’Angleterre depuis Charles I à Charles II, 2 tomai, 1826–27), Europos civilizacijos istorija (Histoire de la civilisation en Europe 1828), Prancūzijos civilizacijos istorija (Histoire de la civilisation en France, 4 tomai, 1830).
-François Guizot; -Fransua Gizo
2803