Rabelais François (Fransua Rabl) 1483 arba 1494La Devinière (prie Chinono, Indre’o ir Luaros departamentas) 1553 04 09Paryžius, prancūzų rašytojas, humanistas, gydytojas.
François Rabelais (dailininkas nežinomas, apie 1501–1600, Versalio muziejus)
Apie 1510 įstojo į pranciškonų, 1524 – į benediktinų vienuolyną, mokėsi lotynų, senovės graikų kalbų, skaitė antikos autorius, susirašinėjo su garsiu humanistu G. Budé. 1528 įšventintas kunigu. 1528–30 mokėsi Paryžiuje, nuo 1530 Montpellier universitete studijavo mediciną, skaitė paskaitas apie Hipokrato ir Galeno gydymo metodus, 1537 gavo medicinos daktaro laipsnį. 1532–51 dirbo gydytoju Lione, Prancūzijos kituose miestuose, susirašinėjo su Erazmu Roterdamiečiu ir pasiskelbė jo dvasiniu sūnumi. 1534–36, 1548–50 lankėsi Italijoje, susipažino su italų Renesanso kultūra.
Šlovę pelnė Alcofribaso Nasier (Rabelais anagrama) slapyvardžiu 1533 išleista knyga Pantagriuelio, didžiojo milžino Gargantiua sūnaus, garsiojo dipsodų karaliaus, baisūs darbai bei žygiai (Les horribles et épouvantables faits et prouesses du très renommé Pantagruel, Roi des Dipsodes, fils du Grand Géant Gargantua), vėliau ji tapo antrąja satyrinio romano Gargantiua ir Pantagriuelis (Gargantua et Pantagruel 5 knygos, lietuvių kalba 1947, 1970) knyga. 1534 išleista pirmoji knyga Baisenybingas didžiojo Gargantiua, Pantagriuelio tėvo, gyvenimas (La vie très horrifique du grand Gargantua, père de Pantagruel), 1546 – Trečioji knyga (Le Tiers Livre), 1552 – Ketvirtoji knyga (Le Quart Livre). F. Rabelais mirė nebaigęs romano. 1563 jo vardu išleista penktos knygos pradžia Varpų sala (L’Isle Sonnante), 1564 – visa Penktoji knyga (Le Cinquième Livre). Manoma, romaną užbaigė vienas F. Rabelais mokinių.
F. Rabelais epopėjos siužeto šaltiniai – liaudies kronikos apie milžiną karalių Gargantiua ir Italijoje paplitusi burleskinė satyrinė poezija. Romane dėstoma humanistinė pasaulėjauta ir išjuokiami to laikotarpio papročiai bei moralė. Autoriaus humanistinis idealas įkūnytas Pantagriuelio paveiksle ir gyvenime, pagrįstame sekimu gamtos dėsniais ir žinių troškimu. Pantagriuelizmo formulė – gyventi ramybėje, būti sveikam, visada skaniai valgyti ir godžiai gerti. Gargantiua auklėjime atsispindi scholastinio dogmatinio kalimo (pedantas Holofernas) ir malonaus žinių įgijimo (išmintingas pedagogas Ponokratas) priešprieša. Humanistinį idealą F. Rabelais pavaizdavo Telemo vienuolyno bendruomenėje – idiliškoje išsilavinusių žmonių sandraugoje, kurios nariai siekia dorovinio tobulėjimo – grožio, jaunatvės, gyvenimo džiaugsmo karalystėje. Čia nėra jokių taisyklių, vyrauja laisvos valios principas. Romane satyriškai vaizduojama viduramžių teismai, Sorbonos scholastų teologinė metafizika, išjuokiami grobikiški feodaliniai karai (Pikrošolis), pripažįstama tik būtina gynyba, ryški antiklerikalinė satyra. Autoriaus religinės pažiūros artimos tuo laiku paplitusiam evangelizmui, t. y. Dievo garbinimui be Bažnyčios tarpininkavimo, remiantis Šv. Raštu. F. Rabelais pasaulėjauta atspindi pagoniškų ir krikščioniškų idėjų, epikūrizmo ir stoicizmo samplaiką. Iškėlęs dvasinio ir fizinio prado harmoniją, F. Rabelais pabrėžė Renesansui būdingą kūno kultą. Tą rodo romano herojų milžinų paveikslai, jų nepasotinamas apetitas ir troškulys. Romano kalboje ne tik gausu liaudies patarlių, posakių, idiomų, bet ir mokslinių terminų, žodžių lotynų ir graikų kalbomis, laisvai derinami liaudies ir antikos bei Renesanso kultūros elementai, diskusijos ir kelionių bei žygių nuotykiai, realistinis pasakojimas susipina su fantastika ir simbolika, tad žanriniu požiūriu jis nėra vienalytis. Laisva epizodų ir vaizdų kaita artima Lapės romano, Rožės romano ir F. Villono Didžiojo testamento kompozicijai. Groteskas ir komizmas leido lengviau suvokti sudėtingas ir gilias mintis, slėpė jas ir gynė nuo cenzūros. F. Rabelais romanas paveikė tolesnę prancūzų literatūros raidą, turėjo įtakos Molière’o, J. de La Fontaine’o, H. de Balzaco, A. France’o, R. Rolland’o kūrybai.
Alcofribas Nasier
L: M. Diéguez Rabelais par lui‑même Paris 1960; M. Bakhtine L’Œuvre de François Rabelais et la culture populaire au Moyen Âge et sous la Renaissance Paris 1970; M. Ragon Le Roman de Rabelais Paris 1993.
510