Villon François (Fransua Vijònas), tikr. Moncorbier 1431Paryžius po 1463?, prancūzų poetas. 1452 baigė Sorboną (menų magistras). 1455 peštynėse nužudė dvasininką, ne kartą sėdėjo kalėjime, valkatavo. 1463 nuteistas mirti (pakarti), vėliau mirties bausmė pakeista ištrėmimu. 1456 po vienos vagystės ruošdamasis bėgti iš Paryžiaus parašė humoristinį Testamentą (Le Lais), arba Mažąjį testamentą (Le Petit Testament), kuriame bičiuliams ir priešams paliko tuščią piniginę, bokalą alaus, smuklės iškabą ir kita.
François Villon (L. Rullmanno litografija, 18–19 a.)
Svarbiausias kūrinys – fragmentinės struktūros poema Testamentas (Le Testament), arba Didysis Testamentas (Le Grand Testament 1461), kurioje šalia gyvenimo faktų įterpta baladžių, rondo. F. Villonas pasakoja apie savo pramogas ir ištvirkavimus, kančias ir ydas, nuodėmes ir atgailą; prisiminimai susipina su mirties vizija. Poemos pabaigoje – epitafija sau, kreipimasis į gyvuosius, kad jie nekartotų jo klaidų. Poema parašyta oktosilabine eilėdara, aštuoneiliais posmais. Laukdamas egzekucijos kalėjime F. Villonas sukūrė Pakaruoklių baladę (Ballade des pendus 1462). F. Villono poezijoje viduramžių prancūzų poezijos (goliardų ir Rutebeufo) tradicija susipina su gimstančiam Renesansui būdingu gyvenimo džiaugsmo šlovinimu. Lyrinis subjektas – žmogus, kuris stengiasi save suprasti, blaškosi tarp nuodėmės ir išganymo. Ironija leidžia pakilti virš asmeninės patirties, daryti plačius apibendrinimus. F. Villonas kelia tragiškos realybės, žmogaus egzistavimo mirties akivaizdoje filosofinį klausimą, gyva, dažnai šiurkščia liaudiška kalba kreipiasi į skaitytojo protą ir jausmus.
F. Villono kūrybą labai vertino 16 a. poetas C. Marot, viduramžių literatūrą niekinęs klasicizmo teoretikas N. Boileau, 19 a. romantikai F. Villoną laikė savo pirmtaku, simbolistai vadino pirmu prakeiktuoju poetu. Poezijos vertimų lietuvių kalba paskelbta 1934, 1957, 1975, 1999.
-Vilonas
L: A. Venclova Audringas François Villon gyvenimas Kaunas 1934; J. Favier François Villon Paris 1982; J. Teulé Je, François Villon Paris 2006.
510