Franz Schubert (litografija, 1828, dailininkas J. E. Teltscheris)
Schubert Franz (Francas Šùbertas) 1797 01 31Viena 1828 11 19Viena, Austrijos kompozitorius. Romantizmo muzikos pradininkas. F. Schubertas laikomas iš liaudies muzikos kilusio Lied muzikos žanro pradininku. Nuo ankstyvos vaikystės buvo mokomas skambinti fortepijonu, griežti smuiku, vargonuoti, dainuoti. 1808–12 imperatoriaus rūmų kapelos dainininkas Vienoje. Kapelos vadovas A. Salieri ir rūmų vargonininkas W. Ruzicka mokė F. Schubertą kompozicijos ir kontrapunkto. Nuo 1818 mokytojavo, vėliau pasišventė kūrybai. Netrukus sukūrė dainą Margarita prie ratelio (Gretchen am Spinnrade 1814, J. W. Goethe’s žodžiai), rodančią F. Schuberto individualaus stiliaus ir vokiečių romantinės dainos pradžią. Dirbdamas mokykloje intensyviai kūrė dainas ir kitų žanrų muziką. Savo kūrinius atlikdavo grupelei draugų, išsilavinusiems jaunuoliams, iš kurių artimiausias jam buvo teisės studentas F. von Schoberis. Jo patartas F. Schubertas metė tarnybą mokykloje ir pasišventė muzikai.
Nuolatiniai muzikiniai vakarai draugų namuose, kuriuose skambėjo jo muzika, vėliau buvo pavadinti šubertiadomis. F. von Schoberis supažindino F. Schubertą su įžymiais ir įtakingais Vienos muzikos veikėjais, tarp jų – rūmų dainininku J. M. Vogeliu, kuris tapo geriausiu F. Schuberto dainų atlikėju ir paskleidė jo muziką Vienos aukštuomenės salonuose. Vienas kitas pastatytas F. Schuberto scenos veikalas (zingšpyliai, operos) irgi garsino Vienoje, bet F. Schubertui gyvam esant įvyko tik vienas viešas publikai skirtas jo muzikos koncertas – 1828 03 26 Musikverein salėje; jis buvo labai sėkmingas meniniu ir finansiniu požiūriu. 1822 rimtai sušlubavusi sveikata nebepasitaisė.
Dainos ir instrumentinė muzika
Vertingiausia kūrybos dalis – solo dainos fortepijonui (daugiau kaip 600). F. Schubertas dainą ištobulino iki sceninės miniatiūros. Lied kūrė pagal J. W. Goethe’s, F. Schillerio, H. Heine’s, ne tokių žymių ar ir visai nežinomų poetų tekstus. Pagal W. Müllerio lyriką, kurioje reiškiamos vienišos romantiškos sielos kančios, viltys ir klajonės, F. Schubertas sukūrė vokalinius ciklus Gražioji malūnininkė (Die schöne Müllerin 1823; 20 dainų ciklas) ir Žiemos kelionė (Winterreise 1827; 24 dainų ciklas). Tai vieni pirmųjų tokio žanro kūrinių muzikos istorijoje: dideli ciklai, kuriuose dainas jungia vieningas siužetas. Dar vienas dainų rinkinys – Gulbės giesmė (Schwanengesang) – buvo sudarytas po F. Schuberto mirties iš paskutinio laikotarpio 13 dainų (pagal L. Rellstabo. H. Heine’s, J. G. Seidlio tekstus, 1828); čia yra populiarioji daina Serenada (Ständchen). Greta genialios melodijos dainose ryšku muzikos ir poezijos vienovė; perteikiama pasirinktų eilėraščių bendra nuotaika, atskleidžiami jų prasmės, kartais – paskirų žodžių atspalviai. Šiuo tikslu F. Schubertas itin taikliai naudojo harmoniją. Fortepijono pritarimas irgi įvairus: nuo skaidrios paprastos faktūros harmoninio audinio (Forelė / Die Forelle 1817, Chr. F. D. Schubarto žodžiai) iki dainos turinio detalių muzikinio įprasminimo (Margarita prie ratelio).
F. Schuberto dainos įvairios formos. Yra daug paprastos kupletinės formos dainų, artimų muzikiniam folklorui (Erškėtrožė / Heidenröslein 1815, J. W. Goethe’s žodžiai), ir šiek tiek sudėtingesnės – kupletinės variantinės formos bei trijų dalių formos su kontrastinga vidurine dalimi. Daug sudėtingesnės atviros formos dainos (Girių karalius / Erlkönig 1815, J. W. Goethe’s žodžiai), laisvai plėtojamos vokalinės scenos, kuriose dominuoja kontrasto principu sujungti epizodai (Ganimedas 1817, J. W. Goethe’s žodžiai). Nemažai dainų yra mišrios formos.
Instrumentinė muzika grindžiama Vienos klasicizmo tradicija. Labai svarbi fortepijoninė kūrybos dalis – muzikiniai momentai ir ekspromtai, nuo kurių prasidėjo romantinės fortepijoninės miniatiūros istorija.
Kiti kūriniai
Zingšpyliai Velnio malonumų pilis (Des Teufels Lustschloss 1814, pastatytas 1978 Potsdame), Alfonsas ir Estrela (Alfonso und Estrella 1822, pastatytas 1854 Weimare), Broliai dvyniai (Die Zwillingsbrüder 1819, pastatytas 1820 Vienoje), muzika H. von Chézy pjesei Rozamunda (1823, pastatyta Vienoje 1823). 8 simfonijos: I D‑dur (1813), II B‑dur, III D‑dur (abi 1815), IV c‑moll Tragiškoji (Tragische), V B‑dur (abi 1816), VI C‑dur (1818), VIII (VII) h‑moll Nebaigtoji (Unvollendete 1822), IX (VIII) C‑dur (atrasta R. Schumanno 1838), 8 uvertiūros, koncertas smuikui ir orkestrui D‑dur, rondo smuikui ir styginių orkestrui A‑dur (abu 1816), kameriniai kūriniai, tarp jų – oktetas 2 smuikams, altui, violončelei, kontrabosui, klarnetui, valtornai ir fagotui F‑dur (1824), Forelių kvintetas fortepijonui, smuikui, altui, violončelei ir kontrabosui A‑dur (Forellenquintett 1819), 15 styginių kvartetų, tarp jų – d‑moll Mirtis ir mergelė (Der Tod und das Mädchen 1824), kūriniai fortepijonui, tarp jų – 15 sonatų, Klajūno fantazija C‑dur (Wandererfantasie 1822), 6 muzikiniai momentai (1828), ekspromtai, menuetai, valsai, lendleriai, ekosezai ir kiti šokiai, kūriniai fortepijonui 4 rankoms, 6 mišios, tarp jų – As‑dur (1822), Es‑dur (1828), Stabat Mater (1816), Vokiškosios mišios (Deutsche Messe 1827), religiniai kūriniai solistams, chorui (vyrų, mišriam) ir instrumentams, kūriniai vokaliniam trio, kvartetui, kvintetui.
L: W. Vetter Der Klassiker Schubert Leipzig 1953; D. Fischer‑Dieskau Auf den Spuren der Schubert Lieder Wiesbaden 1971; G. Moore Schubert Liederzyklen Tübingen 1975; J. Wechsberg Schubert: His Life, His Work, His Time London 1977; O. E. Deutsch F. Schubert: thematisches Verzeichnis seiner Werke in chronologischer Folge Kassel 1978; H. J. Frölich Schubert München 1978; W. Dürr, A. Feil F. Schubert Stuttgart 1991.
943