Nietzsche Friedrich (Frydrichas Nýčė) 1844 10 15Röcken (dab. Lützen, prie Leipcigo) 1900 08 25Weimar, vokiečių filosofas.
Išsilavinimas ir pedagoginė veikla
1864–69 Bonos, Leipcigo universitetuose studijavo teologiją, klasikinę filologiją, istoriją, filosofiją. 1869–79 dėstė klasikinę filologiją Bazelio universitete. Nuo 1889 sunkiai sirgo.
Filosofijos bruožai
F. Nietzscheʼs filosofijai turėjo įtakos senovės graikų, A. Schopenhauerio, F. A. Lange’s filosofinės idėjos, R. Wagnerio kūryba. F. Nietzsche kritikavo tradicinę metafiziką, krikščioniškąją moralę, nagrinėjo ontologijos, meno, religijos, politikos, vertybių, interpretacijos ir kitas problemas.
Meno samprata
Veikalai parašyti daugiausia aforizmų forma. Veikale Tragedijos gimimas, arba Helenizmas ir pesimizmas (Die Geburt der Tragödie, Oder: Griechentum und Pessimismus 1872, lietuvių kalba 1997) nagrinėdamas meną ir meninę kūrybą skyrė apoloniškąjį (rimtis, racionalumas, aiškumas, harmonija) ir dionisiškąjį (svaigulys, mistiškumas, iracionalumas) pradą. Tikros kūrybos išskirtinis bruožas yra tragiškumas. Meninės kūrybos esmė yra svaigulys – kūrybinių jėgų pakilimo ir pilnatvės jausmas.
Friedrich Nietzsche
Vertybių klausimai
Veikaluose Žmogiška, pernelyg žmogiška (Menschliches, Allzumenschliches 1878, lietuvių kalba 2008 22013), Linksmasis mokslas (Die fröhliche Wissenschaft 1882, lietuvių kalba 1991 21995) nagrinėjo meno ir mokslo santykį, pasaulio pažinimo ir interpretacijos, vertybių klausimus. Teigė vadinamąją Dievo mirtį – visuotinį aukščiausių vertybių nuvertėjimą, gyvenimo prasmės, pasaulio darnos praradimą, tikrovės transcendentinių pagrindų iliuziškumą. Skyrė neišbaigtą (pasyvų) nihilizmą, susijusį su vertybių nuvertėjimo procesu, ir radikalų (aktyvų) nihilizmą, teigiantį būtinybę kurti naujas vertybes.
Pažinimo teorija
Plėtojo perspektyvizmą – nėra vienintelio teisingo pažinimo ir mąstymo būdo, pasaulio aiškinimas priklauso nuo požiūrio. Neigė subjekto substancinį egzistavimą – visi subjektai, veikėjai tėra fikcijos ir gramatinės funkcijos. Pažinimą siejo su fenomenalistine tikrovės interpretacija, kuri būdinga mokslui ir menui. Įvairaus pobūdžio vertinimus siejo su kūniškumu.
Atmetė daikto paties savaime sampratą, jį traktavo imanentiškai, kaip šalutinį reiškinį, nedarantį įtakos tikrovei. Suvokiama realybė tėra regimybė, paviršiaus, ženklų supaprastintas pasaulis. Pažinimas yra ženklų skirtingos interpretacijos, nė viena jų nėra visuotinai teisinga. Pažinimas funkcionuoja kaip galia, kaip geismas žinoti. Regimybė neimplikuoja savo priešybės – tobulesnės tikrovės, regimybė yra vienintelė tikrovė. Mokslas naiviai aprašo šią regimybę, menas padeda ją iškęsti ir joje išlikti.
Valia ir dorovė
Veikaluose Štai taip Zaratustra kalbėjo: Knyga visiems ir niekam (Also sprach Zarathustra: Ein Buch für Alle und Keinen 1883–85, lietuvių kalba 1938 82014), Anapus gėrio ir blogio: Ateities filosofijos įžanga (Jenseits von Gut und Böse: Vorspiel einer Philosophie der Zukunft 1886, lietuvių kalba 1991), Apie moralės genealogiją: Poleminis veikalas (Zur Genealogie der Moral: Eine Streitschrift 1887, lietuvių kalba 1996) nagrinėjo valios siekti galios (vokiečių kalba Wille zur Macht) principą, moralės, kūrybos klausimus.
Pasak F. Nietzscheʼs, viskas, kas egzistuoja, yra tik valia siekti galios – tai pasaulio esmė, dinamiškas, nesubstancinis, interpretuojantis pradas, verčiantis kiekvieną reiškinį traktuoti kaip savąją iškrovą. Šiam pradui būdinga plėsti savo galią nuolat įveikiant save patį. Gyvenimas yra nuolatinis savęs įveikimo procesas. Valia siekti galios neatsiejama nuo kūrybiškumo. Ji pasireiškia aktyviosiomis ir reaktyviosiomis jėgomis. Aktyviosioms jėgoms būdinga teigimas, reaktyviosioms – neigimas. Reaktyviosios jėgos siekia įveikti ir paneigti šį pirminį skirtingumą. Visi reiškiniai (ir moralės) priklauso vienai šių jėgų. Aktyviosios jėgos moralės reiškiniai yra sveiko, visaverčio gyvenimo požymiai, reaktyviosios jėgos reiškiniai – gyvenimo krizės, nuosmukis, liga.
F. Nietzsche išaukštino aktyviąsias jėgas. Jos būdingos kilmingiesiems, kurie kurdami vertybes atskiria save nuo prastuomenės. F. Nietzsche skyrė ponų ir vergų moralę. Ponų moralės vertinimai pagrįsti gẽra–prãsta opozicija, vergų – gẽra–blõga. Ponų moralė pagrįsta savęs šlovinimo ir pilnatvės jausmu, vergų moralė – nuoskauda, neapykanta ir kerštu. Vergų moralė aktyvumą laiko moraliniu blogiu, pasyvumą – gėriu, ponų moralė – atvirkščiai.
Nėra teisingų moralinių vertinimų, visi jie kyla iš valios siekti galios, yra jos ženklai; moralė tėra šių ženklų kalba. Stipri valia sukuria žmogaus tobuliausią tipą – vadinamąjį antžmogį. Norint sukurti antžmogį reikia save disciplinuoti, įveikti savyje tai, kas žmogiška, viename žmoguje sujungti idealius bruožus – kilnumą, išskirtinumą, autoritetą.
Įtaka
F. Nietzscheʼs filosofija padarė didelę įtaką gyvenimo filosofijai, egzistencijos filosofijai, kultūros filosofijai, psichoanalizei, postmodernizmui.
Kiti veikalai
Kiti svarbūs veikalai: Nesavalaikiai apmąstymai (Unzeitgemässe Betrachtungen 1873–76, lietuvių kalba 1996 išleista dalis pavadinimu Apie istorijos žalą ir naudingumą / Vom Nutzen und Nachteil der Historie für das Leben), Ryto žara: Mintys apie moralės prietarus (Morgenröte: Gedanken über die moralischen Vorurteile 1881, lietuvių kalba 2005 22006), Stabų saulėlydis, arba Kaip filosofuojama kūju (Götzen-Dämmerung, oder Wie man mit dem Hammer philosophiert 1888, lietuvių kalba 1991 32012), Antikristas: Krikščionybės prakeiksmas (Der Antichrist: Fluch auf das Christentum, parašyta 1888, išleista 1895, lietuvių kalba 2009), Ecce Homo: Kaip tampama tuo, kas esi (Ecce Homo: Wie man wird, was man ist, parašyta 1888, išleista 1908, lietuvių kalba 2007).
R: F. Nyčė Rinktiniai raštai Vilnius 1991. L: W. Nigg Friedrich Nietzsche: Regėtojas, pranašas, šventasis Vilnius 2001; A. Mickevičius Galia ir interpretacija: F. Nietzsche’s filosofijos profiliai Vilnius 2004; Gyvenimo apologija: Nietzsche’ės teorinės interpretacijos Vilnius 2007; J. Baranova Nietzsche ir postmodernizmas Vilnius 2007; M. Heidegger Nietzsche 2 Bde. Pfullingen 1961; P. Klossowski Nietzsche et le cercle vicieux Paris 1969; A. Danto Nietzsche as Philosopher New York 1973; F. Copleston Friedrich Nietzsche London 1975; K. Jaspers Nietzsche: Einführung in das Verständnis seines Philosophierens Berlin 1981; The New Nietzsche: Contemporary Styles of Interpretation London 1988.