Friedrich Schiller

Friedrich Schiller (litografija, 1905)

Schiller Friedrich (Frydrichas Šleris), nuo 1802 Friedrich von Schiller, tikr. vardai Johann Christoph Friedrich 1759 11 10Marbach 1805 05 09Weimar, vokiečių rašytojas. Vienas žymiausių vokiečių rašytojų. 1773–80 Viurtembergo hercogo Karlo Eugenijaus reikalavimu studijavo teisę, nuo 1775 ir mediciną karinėje mokykloje prie Stuttgarto. Pasaulėžiūrai įtakos turėjo švietėjiškos krypties J. F. Abelio paskaitos, prancūzų švietėjų (J.‑J. Rousseau), F. G. Klopstocko, G. E. Lessingo, W. Shakespeare’o raštai. Po maištingos pjesės Plėšikai premjeros (1782) užsitraukė Karlo Eugenijaus nemalonę ir pabėgo į Mannheimą. 1783–84 buvo Mannheimo teatro dramaturgas, 1785 leido žurnalą Rheinische Thalia. 1787 Weimare susipažino su Chr. M. Wielandu, J. G. Herderiu, leido žurnalą Neue Rheinische Thalia. 1789 tapo Jenos universiteto profesoriumi. Bendravo su W. von Humboldtu. Nuo 1794 draugavo ir bendradarbiavo su J. W. Goethe, kartu įsteigė ir leido kultūros žurnalus Die Horen (1795–97), Musenalmanach (1796–1800). Nuo 1799 gyveno Weimare, dalyvavo rengiant teatro pastatymus.

Ankstyvoji dramaturgija

Ankstyvosios dramos Plėšikai (Die Räuber 1781, lietuvių kalba pastatyta 1928, išleista 1929 ³1971; opera 1847, kompozitorius G. Verdi), Fiesko sąmokslas Genujoje (Die Verschwörung des Fiesco zu Genua 1783, lietuvių kalba 1952), Klasta ir meilė (Kabale und Liebe 1784, lietuvių kalba išleista 1918, 1923, pastatyta 1922, 1941, 1949, 1972, pavadinimu Laimingi 2009; opera 1849, kompozitorius G. Verdi) prozinės, įkvėptos Audros ir veržimosi sąjūdžio idėjų, jose skelbiami laisvės, demokratijos idealai, pagrindiniai herojai – individualistai, maištaujantys prieš esamą tvarką ir žūvantys nepasiekę tikslo. Posūkis F. Schillerio kūryboje sietinas su eiliuota istorine drama Don Karlas (Don Carlos 1787, lietuvių kalba 1930; opera 1867, kompozitorius G. Verdi). Jos veiksmas vyksta 16 a. Ispanijoje, skelbiamos švietėjiškos idėjos, ryšku ir vėlesnėms dramoms būdinga idealisto ir realisto priešprieša.

Estetikos, istorijos ir kiti traktatai

Po dramos Don Karlas parašė istorinį traktatą Trisdešimtmečio karo istorija (Die Geschichte des Dreißigjährigen Kriegs 2 t. 1791–92, išplėstas leidimas 3 t. 1793), kuris tapo trilogijos apie Trisdešimties metų karo vadą Wallensteiną pagrindu. 1792–94 studijavo I. Kanto filosofiją, daugiausia jo estetines pažiūras. Estetikos veikaluose Apie tragedijos meną (Über die tragische Kunst 1792), Apie graciją ir orumą (Über Anmut und Würde 1793), t. p. daugelyje laiškų K. T. Körneriui (Laiškai apie grožį / Die Kallias-Briefe 1793) pirmą kartą teoriškai suformulavo klasikinį idealą, teigė, kad tai, kas gražu, turi būti taisyklinga, bet atrodytų taisyklių nevaržoma. Gražioje sieloje polinkis nesupriešintas su pareiga, etika dera su estetika, pasiekiama aukščiausia dorovinio tobulumo pakopa. Traktate Apie patetiką (Über das Pathetische 1793) griežtai skyrė dorovinį ir estetinį vertinimus – tai, kas moralu, nebūtinai turi būti gražu. Laiškuose Augustenburgo princui (Laiškai apie estetinį žmogaus auklėjimą / Über die ästhetische Erziehung des Menschen 1795, lietuvių kalba 1999) pasisakoma prieš asmenybės niveliaciją, teigiama, kad estetinis auklėjimas, grožio ir meno galia padeda ugdyti tobulą žmogų. Studijoje Apie naiviąją ir sentimentaliąją poeziją (Über naive und sentimentalische Dichtung 1795–96) išskyrė dvi menininkų (naivių ir sentimentalių) kategorijas, apibūdinančias du kūrėjų tipus ir dvi kūrybos rūšis. Išryškėjo naivaus poeto pranašumo klausimas ir veikalo potekstė – studija yra slaptas dialogas su J. W. Goethe. F. Schillerio kūryboje pirminė yra idėja, o J. W. Goethe’s – empirika; abu kūrėjų tipai savaip vienpusiški, todėl idealu būtų juos sujungti, bet savo vienpusiškumą suvokia tik sentimentalusis poetas.

Vėlyvoji kūryba

Vėlyvuoju, vadinamuoju Weimaro klasikos, periodu, rašė istorines ir filosofines tragedijas. Trilogijoje apie Trisdešimties metų karo vadą A. von Wallensteiną (Wallensteino stovykla / Wallensteins Lager 1798, Pikolominiai / Die Piccolomini 1799, Wallensteino mirtis / Wallensteins Tod 1799) talentingo karvedžio tragedija plėtojama nuo tauraus pradinio pasiryžimo suvienyti Vokietiją iki fanatiškos aistros siekti pergalės net išdavystės kaina ir liguisto valdžios bei garbės troškimo. Istorinėse tragedijose herojai dažnai idealizuojami. Tragedijoje Marija Stiuart (Maria Stuart 1800, lietuvių kalba išleista 1935, 1937, pastatyta 1935, 1937, 1958, 2004; opera 1835, kompozitorius G. Donizetti) atskleidžiama tragiška Škotijos karalienės gyvenimo istorija; Marija Stiuart – ideali herojė, kuri, priimdama nepelnytą mirties bausmę, išperka praeities nuodėmes. Tragedija Orleano mergelė (Die Jungfrau von Orléans 1801, lietuvių kalba 1898 ²1909) patvirtina idealisto(ės) likimo žemėje tragizmą. Tragedija Mesinos nuotaka, arba Priešiški broliai (Die Braut von Messina oder Die feindlichen Brüder 1803, lietuvių kalba 1935) tik sąlygiškai vadintina istorine, nes istorija ir personažai nėra autentiški; dėl įvesto choro drama artimiausia antikinei likimo tragedijai. Dramoje Vilius Telis (Wilhelm Tell 1804, lietuvių kalba išleista 1899, ³1923, 1952 ⁵2005, pastatyta 1935, opera 1829, kompozitorius G. A. Rossini) atsisakė vyraujančio istorinio herojaus; paprasto piliečio, patrioto Telio, paveikslu atskleidžiami nacionalinės išsivaduojamosios kovos doroviniai aspektai. F. Schillerio klasikinės tragedijos yra filosofinės idėjų dramos, kuriose remiamasi istorine medžiaga ir sprendžiami bendražmogiški klausimai; herojų likimai simbolizuoja žmogaus lemties žemėje tragizmą, istorinės dramos antitezėmis (gėris ir blogis, laisvė ir likimas, pareiga ir polinkis, dvasia ir kūnas, idealas ir tikrovė) perteikia tragišką poeto pasaulėjautą. Dar parašė dramą Demetrius (1805, nebaigta).

Lyrika

Labiausiai išgarsėjęs dramomis rašė ir eilėraščius. Ankstyvoji lyrika abstrakti, stokoja subjektyvumo ir emocijų, bet kupina antikinių vardų ir užuominų į legendas. Programinėje lyrikoje (eilėraščiai Graikijos dievai / Die Götter Griechenlands 1788, Menininkai / Die Künstler 1789) atsispindėjo nusivylimas bedžiaugsme dabartimi ir ir tikėjimas, kad žmonijos orumą ateityje tegalės išgelbėti kūrėjai. Odė Džiaugsmui (An die Freude 1785), kuriai muziką sukūrė L. van Beethovenas (Devintosios simfonijos finalas), tapo Europos Sąjungos himnu. Weimaro klasikos periodu rašė refleksijų ir patoso kupiną filosofinę lyriką (eilėraščiai Idealai / Die Ideale, Idealas ir gyvenimas / Das Ideal und das Leben, Pasivaikščiojimas / Der Spaziergang, visi 1795, Daina apie varpą / Das Lied von der Glocke 1799 ir kita). 1797 sukūrė klasikines balades Naras (Der Taucher), Pirštinaitė (Der Handschuh), Polikrato žiedas (Der Ring des Polykraten), Ibiko gervės (Die Kraniche des Ibykus), kuriose vyrauja istoriniai ir legendų epizodai.

Johanno Wolfgango Goetheʼs ir Friedricho Schillerio skulptūra Weimare (1857, skulptorius E. F. A. Rietschelis)

Vertimai į lietuvių kalbą

F. Schillerio idėjos turėjo įtakos lietuvių literatūros raidai (Vydūnui, V. Krėvei, B. Sruogai, V. Mykolaičiui-Putinui, J. Grušui, Just. Marcinkevičiui). Kūryba į lietuvių kalbą verčiama nuo 19 a. pabaigos: V. Kudirka išvertė dramas Orleano mergelė (1898 ²1909) ir Vilius Telis (1899 ³1923), K. Boruta – Vilius Telis (1923 ⁵2005), P. Vaičiūnas – Klasta ir meilė (1923 ²1959), Plėšikai (1929 ³1971), Don Karlas (1930), dramų dar išvertė T. Četrauskas, V. P. Bložė, lyrikos – E. Matuzevičius, V. P. Bložė, A. Žukauskas, A. Šešplaukis-Tyruolis. Išleista rinkiniai Dramos, Poezija (abu 1959), Eilėraščiai. Dramos (1989; Pasaulinės literatūros bibliotekos serija, knyga 32), Baladės (1993).

Lietuvos teatruose statomos dramos, G. Verdi opera Don Karlas (1959, 1978, 1981).

1

L: G. V. Mencelis Šileris. Žvaigždė žino savo kelią: romanas apie Šilerio jaunystę Vilnius 1985; R. Gamziukaitė-Mažiulienė Idealo nušviestas pasaulis / F. Šileris Eilėraščiai. Dramos Vilnius 1989; A. Andrijauskas Frydrichas Šileris ir lietuvių drama Vilnius 1990, Frydrichas Šileris Vilnius 1997; E. Middell Friedrich Schilller: Leben und Werk Leipzig 1980; B. von Wiese Friedrich Schilller Bonn 1984; A. Peter-André Schiller. Leben–Werk–Zeit 2 Bde. München 2000.

2959