Friedrich Schlegel

Schlegel Friedrich (Frydrichas Šlgelis), tikr. vardai Karl Wilhelm Friedrich 1772 03 10Hannover 1829 01 11Dresden, vokiečių rašytojas, literatūrologas, filosofas. A. W. Schlegelio brolis. Žymiausias ankstyvojo romantizmo teoretikas. 1790 Göttingene studijavo teisę, 1791–94 Leipcige – filologiją ir filosofiją. Trumpai pagyvenęs Jenoje 1797 persikėlė į Berlyną. Susidraugavo su F. D. E. Schleiermacheriu ir L. Tiecku. F. Schlegelis, jo brolis, Novalis, L. Tieckas, W. H. Wackenroderis ir kiti sudarė ankstyvojo vokiečių romantikų sambūrio, vadinamosios Jenos mokyklos (iširo po ankstyvos Novalio mirties), branduolį.

Friedrich Schlegel

Friedrich Schlegel

Su broliu įsteigė ir leido programinį romantizmo žurnalą Athenäum (1798–1800). 1802 išvyko į Paryžių, kur studijavo romanų ir rytų kalbas, 1803–05 leido žurnalą Europa. 1808 perėjo į katalikybę. 1815–18 austrų misijos Frankfurto prie Maino bundestage patarėjas. 1818 grįžo į Vieną, rūpinosi savo raštų leidyba. Nuo 1828 dėstė filosofiją Dresdene. Du paskutinius gyvenimo dešimtmečius toliau plėtojo romantizuotą krikščionybės koncepciją, siekė sukurti naują mitologiją ieškodamas Europoje jos indiškų šaknų, rašė literatūrinių kūrinių recenzijas, t. p. apie Nyderlandų tapybą, gotikinę architektūrą, kalbos ir žodžio filosofiją.

F. Schlegelio dvasinei raidai būdinga nepastovumas, krizės; nutolęs nuo klasicistinių respublikoniškųjų pažiūrų, paveiktas J. G. Fichte’s subjektyviojo idealizmo tapo filosofinio ir estetinio subjektyvizmo skleidėju. Fragmentų rinkiniai, išspausdinti žurnalo Athenäum 1 tome (Kritiniai fragmentai / Kritische Fragmente 1797, Fragmentai / Fragmente 1798, Idėjos / Ideen 1800), tapo ankstyvojo romantizmo pasaulėjautos teoriniu pagrindu. 2 tomą (1798) skyrė universalumo idėjai plėtoti, poezijos paskirčiai apibūdinti, t. p. įvairių žanrų samplaikos bei poezijos ir filosofijos suartinimo idėjai. Žurnalo Athenäum 3 tome (1800) aptarė misticizmo sąvoką; tikrovės pažinimo procesą prilygino savęs pažinimui, poeziją tapatino su visa poetine kūryba. Mintys apie poetinio kūrinio neužbaigtumą, fragmentiškumą asocijuojasi su filosofiniu F. W. J. Schellingo begalybės kultu. F. Schlegelio estetikos viena pagrindinių kategorijų – romantinė ironija, suvokiama kaip stilistinė priemonė distancijai sukurti ir kūrėjo nepriklausomybei nuo vaizdavimo objekto užtikrinti (straipsnis Vilhelmo Meisterio charakteristika / Charakteristik des Wilhelm Meister 1798). Dialoge Pokalbis apie poeziją (Das Gespräch über Poesie 1800) apmąstė naujosios mitologijos kūrimą; nepavykus sukurti mitologijos, kuri remiasi moderniąja idealistine filosofija, apsiribojama kvietimu atgaivinti senąją mitologiją – graikų, Rytų, ypač Indijos. Mokymas apie mitologiją yra paskutinė F. Schlegelio, kaip ankstyvojo romantizmo teoretiko, raidos pakopa.

Parašė vienintelį romaną Liusinda (Lucinde 1799, lietuvių kalba 2004). Pasak autoriaus, modernus romanas medžiagos ir formos požiūriu yra nebaigta struktūra, griežta ir gryna žanrinė forma – atgyvenusi, veiksmo plėtotė gali būti pertraukiama lyrinių intarpų, galimas ir romanas romane. Romane Liusinda beveik nėra išorinio veiksmo, griežtos kompozicijos, laisvai kaitaliojama laiškai, refleksijos, pokalbiai, filosofiniai ekskursai. Jame vaizduojama romantinė, t. y. laisva, oficialiai neįteisinta santuoka, grindžiama partnerių dvasiniu bendrumu. Liusinda yra susiaurintas auklėjimo romano variantas.

Dar sukūrė eilėraščių, istorinę dramą. Parašė svarbių lingvistikos darbų, tarp jų – sanskrito studiją Apie indų kalbą ir išmintį (Von der Sprache und Weisheit der Inder 1808).

2959