Frýdrichas I Barbarosà (Friedrich I Barbarossa) apie 1122Waiblingen (Badenas-Viurtembergas) 1190 06 10Kilikija, Švabijos kunigaikštis Frýdrichas III (1147–90), Vokietijos karalius ir Šventosios Romos imperijos imperatorius (1152–90). Hohenštaufenų dinastijos. Tapęs imperatoriumi pradėjo kovą dėl Šventosios Romos imperijos vyravimo Europoje. 1156 vedė Burgundijos grafystės paveldėtoją, iš Velfų kunigaikščių nusipirko žemių Švabijoje ir Italijoje. Nuramino Vokietijos diduomenę: stipriausią Velfų dinastijos atstovą Henriką III Liūtą faktiškai paskelbė žemių į rytus nuo Elbės savarankišku valdovu, atidavė jam Bavariją, Saksonijos ir Meklenburgo kunigaikštystes. Austriją 1156 paskelbė savarankiška kunigaikštyste. Čekijos kunigaikščiui Vladislovui II 1158 suteikė karaliaus titulą. Per 1157–72 žygius į Lenkiją pajungė jos vietos kunigaikščius. Siekdamas įsitvirtinti surengė 6 žygius į Italiją. Kovojo su popiežiumi Aleksandru III, rėmė jo priešininką antipopiežių Viktorą IV (1160 Frydrichas I Barbarosa buvo ekskomunikuotas, 1177 reabilituotas).
Barbarosa ir jo sūnūs (miniatiūra iš Velfų istorijos (Historia Welforum) kronikos, 1185–95, Heseno žemės biblioteka Fuldoje)
Pagal 1183 Konstanco taiką (tarp Frydricho I Barbarosos, popiežiaus ir Lombardijos miestų) Italijoje buvo pripažinta imperatoriaus valdžios viršenybė, Vokietijoje Frydrichas I Barbarosa stiprino savo valdžią tarp kunigaikščių valdų statydindamas pilis ir miestus, kuriuos administravo jo skiriami ministerialai. 1189–90 vadovavo III kryžiaus žygiui išvaduoti Jeruzalę iš musulmonų sultono Saladino; nuskendo keldamasis per Salefo upę (dabar Göksu, Turkija).
2271