Gabriel Marcel
Marcel Gabriel (Gabrielis Marsèlis) 1889 12 07Paryžius 1973 10 08Paryžius, prancūzų katalikų filosofas egzistencialistas, dramaturgas. Moralinių ir politinių mokslų akademijos narys (1952).
Gyvenimo faktai
1910 baigė filosofiją Sorbonoje. Dalyvavo I pasauliniama kare, ši patirtis paskatino jį 1929 pereiti į katalikybę. Dėstė mokyklose, dirbo literatūros žurnalų redakcijose, leidyklose. G. Marcelio filosofinėms pažiūroms turėjo įtakos H. Bergsono intuityvizmas.
Reflektuojanti filosofija
Analizuodamas subjektyvumą taikė fenomenologinės žiūros metodą. Laikėsi nuostatos, kad prasminga yra ne sistemiškai amžinąsias tiesas svarstanti, bet individualią žmogaus patirtį reflektuojanti filosofija. Skyrė refleksijos du lygmenis, kuriuose skleidžiasi problemos ir paslapties egzistencinė priešprieša. Pirminėje refleksijoje pažinimo objektas suvokiamas kaip subjektui išoriška, racionaliai apibrėžiama problema; tai būdinga mokslui, iš dalies – vadinamajam sveikam protui. Ontologiškai svarbesnėje antrinėje refleksijoje nyksta subjekto ir objekto (aš ir ne aš) skirtis – būtis išgyvenama kaip paslaptis, ne kaip kažkas antgamtiška, o kaip tai, ko atžvilgiu neįmanoma objektyvi pozicija ir racionalus suvokimas. Tai egzistenciškas santykis su tikrove, atsiskleidžiantis tikėjime, viltyje, meilėje, kančioje, laisvėje, siekiant prasmės. Dievas taip pat suvokiamas kaip paslaptis. Esminės egzistencinės tiesos yra ne problemos, bet paslaptys, pažinios ne objektyviai, o vidiniu išgyvenimu.
Buvimo ir turėjimo santykis
Problemos ir paslapties santykis papildomas dviejų galimybių – būti ir turėti – santykiu. Turėjimas yra egocentriškas santykis su aplinka, leidžiantis subjektui valdyti daiktus, kaip daiktais naudotis idėjomis. Buvimo santykyje egocentriškumas nyksta, subjektas turi daiktą kaip savasties dalį, jame dalyvauja. Abi galimybės būdingos žmogaus egzistencijai, bet buvimas yra autentiškesnis būties būdas. Turėjimas teikia galią, bet atitraukia žmogų nuo buvimo, paverčia daiktų belaisviu. Turėjimas dera su buvimu, kai bendraujama, dalijamasi su kitais žmonėmis.
Intersubjektyvumas
Nagrinėdamas tarpasmeninius ryšius G. Marcelis plėtojo aš ir tu intersubjektyvių ryšių koncepciją. Jų svarbiausia forma yra meilė, leidžianti suvokti kito asmens egzistencijos unikalumą. Intersubjektyvumo sąvoką taikė tikėjimui aiškinti, teigė, kad jis yra dvasinis aktas, kuriame individas, kaip asmenybė, kyla prie begalinės Asmenybės. Pasaulio blogis nėra kliūtis tikėjimui – didieji tikėjimo liudytojai atsiranda tarp kenčiančiųjų.
Įtaka
G. Marcelio filosofija turėjo įtakos E. Lévinui, P. Ricœurui, J.-P. Sartreʼui.
Veikalai
Filosofijos svarbiausi veikalai: Metafizinis dienoraštis (Journal métaphysique 1927), Būti ir turėti (Être et avoir 1935), Nuo atmetimo prie pašaukimo (Du Refus à l’invocation 1940), Homo Viator (1945), Būties paslaptis (Le Mystère de l’être 2 t.), Žmonės prieš žmoniškumą (Les Hommes contre l’humain, abu 1951), Problemiškasis žmogus (L’Homme problématique 1955), Konkrečiosios filosofijos apybraiža (Essai de philosophie concrète 1967).
2941