Galilėja

Galilja (gr. Galilaia), istorinė sritis Artimuosiuose Rytuose, Izraelio šiaurinėje dalyje tarp Viduržemio jūros ir Jordano upės bei Tiberiados ežero.

Manoma, pirmieji Galilėjos gyventojai buvo huritai ir kainitai. Biblijoje minima, kad po Izraelio užkariavimo (1220–1200 pr. Kr.) Galilėjoje (hebrajiškai galil – apskritimas, ratas) apsigyveno Dano, Naftalio, Ašero, Zabulono ir Isacharo gentys. Po šiaurinės Izraelio karalystės žlugimo (721 pr. Kr.) Galilėjoje buvo apgyvendinti kitataučiai (pagonys), todėl Galilėja pradėta vadinti pagonių Galilėja (Iz 8, 23–9, 1), jos gyventojai buvo izraelitų niekinami. 105 pr. Kr. Galilėja prijungta prie Judėjos. Erodo I Didžiojo laikais Galilėja klestėjo. Jam mirus Galilėją valdė jo sūnus Erodas Antipas. 1 a. pr. Kr.–1 a. po Kr. Galilėjoje vyko dažni sukilimai prieš Romos statytinių valdžią.

Jėzus Kristus Galilėjoje pradėjo viešą veiklą ir pašaukė pirmuosius savo mokinius (Mt 4, 18). Čia Jėzus Kristus pasirodė prisikėlęs iš numirusiųjų (Mt 26, 32). Galilėjoje kilo zelotų judėjimas.

Nuo žydų ir romėnų karo pabaigos (66–70) Galilėja buvo rabinų mokymo centras; čia parašyta Mišna ir Palestinos Talmudas. Nuo 1948 beveik visa Galilėja priklauso Izraelio valstybei.

1854