Romney George (Džordžas Ròmnis) 1734 12 26Dalton‑in‑Furness (Lankašyras) 1802 11 15Kendal (Kambrija), anglų tapytojas. Vienas žymiausių 18 a. pabaigos Anglijos portretistų. 1755–57 mokėsi pas keliaujantį tapytoją Chr. Steele’ą, vėliau tapė portretus Kendalyje. 1762 išvyko į Londoną, čia greitai išpopuliarėjo. 1764 lankėsi Paryžiuje (įspūdį padarė Liudviko XIV laikų dailė); lankydamasis jame 1790 bendravo su J. L. Davidu (žavėjosi jo kūryba). 1773–75 gyveno Italijoje, studijavo ir kopijavo senųjų meistrų kūrinius, daugiausia – Michelangelo ir Rafaelio, t. p. Cimabue’s, Masaccio, Tiziano, Correggio. Po kelionių G. Romney kūryba tapo brandesnė.
G. Romney. Ponia Mary Robinson – Perdita (aliejus, 1781)
Tapė daugiausia aristokratų portretus, juose ryšku polinkis į neoklasicizmą. Kompozicijos dažnai panašios į Rafaelio, N. Poussino, vyrauja linijinis pradas, būdinga išilgintos proporcijos, grakščios, ritmiškos formos, santūrios spalvos, švelni nuotaika. G. Romney vengė portretuojamojo psichologinės charakteristikos, bet tikroviškai perteikdavo odos, plaukų, audinių ypatybes; portretuojamieji beveik visada atrodo elegantiški, gražūs. Mėgstamiausiu G. Romney modeliu ir mūza buvo E. Hart (vėliau ledi Hamilton), nutapė daugiau kaip 50 jos portretų (Ledi Hamilton kaip Kirkė 1782, Ledi Hamilton kaip bakchantė 1785). Kiti žymesni portretai: Ponios Verelst portretas (1771–72), Misis Carwardine su vaiku (1775; šį paveikslą įkvėpė Rafaelio Madonna della Sedia), Gowerių vaikai (1776–77), Autoportretas būnant keturiasdešimt devynerių (1784), Seras Christopheris ir ledi Sykes (1786), Misis Lee Acton (1791), Warrenas Hastingsas (1795).
Nutapė ir istorinių paveikslų (Generolo Wolfe’o mirtis 1763, Aklas Miltonas diktuoja dukterims 1794). Sukūrė daug piešinių antikos autorių, W. Shakespeare’o, J. Miltono kūrinių motyvais.