Gerhard Richter

Gerhard Richter

Richter Gerhard (Gerhardas Rchteris) 1932 02 09Dresden, vokiečių tapytojas. Vienas žymiausių šiuolaikinės tapybos atstovų. 1951–56 studijavo Dresdeno dailės akademijoje (freską), 1961–63 – Düsseldorfo dailės akademijoje; 1971–93 joje dėstė. 7–9 dešimtmetyje dėstė Aukštojoje dailės mokykloje Hamburge, Meno koledže Halifaxe (Kanada), Frankfurto prie Maino aukštojoje dailės mokykloje. Vienas vadinamojo kapitalistinio realizmo (europietiškosios Jungtinių Amerikos Valstijų poparto atmainos, ironizuojančios socialistinį realizmą ir vartotojišką Vakarų visuomenę) iniciatorių (1963).

Kūryba

G. Richterio kūrybos pagrindinė idėja – tapybos galimybių tyrimas, jos ribų apmąstymas. Šią konceptualią strategiją G. Richteris plėtoja lygiagrečiai naudodamas skirtingus vaizdavimo būdus (fotorealistinį ir abstraktųjį), nuolat balansuodamas tarp vaizdo neigimo (nereprezentatyvumo) ir naujų vaizdavimo būdų ieškojimo. Pasak jo, tapyba gyvuoja persikūnydama iš vaizdo į vaizdą, kurdama realaus arba iliuzinio vaizdo regimybę. G. Richterio tapyboje atvaizdas arba abstrakcija yra tik įvairūs jau esamų vaizdų (fotografijos, kito paveikslo) interpretavimo, imitavimo būdai, o ne tikrovės reprezentacijos. Dažnai jie redukuojami, sutapatinami (abstraktaus paveikslo paviršius, jo fotografija arba atspindys veidrodyje traktuojamas kaip realistinis motyvas, atspirties taškas naujai abstrakcijai kurti).

G. Richter. Betty (aliejus, 1988, Saint Louiso meno muziejus)

Nuo 1962 G. Richteris tapė vadinamųjų fotopaveikslų ciklus. Juose ant drobės perkeldavo savo sukurtas fotografijas, atvaizdus iš spaudos, reprodukcijų fragmentus, naudojo autobiografinius, politinius, istorinius motyvus (peizažų ir portretų ciklai, 7 dešimtmetis), paveikslų iš dailės istorijos citatas (Žvakių ir Kaukolių ciklai, 9 dešimtmetis). Būdinga sulietų spalvų, migloti, tarsi nykstantys vaizdai, išreiškiantys abejonę, netikrumą ar trumpalaikį, kintantį tikrovės suvokimą. 9–10 dešimtmetyje nutapė didelio formato, monochrominių ir daugiaspalvių abstrakcijų. Jose plastiška, daugiasluoksne tapysena (dažnai naudojo volelį) perteikta tapymo veiksmo energija, jos spontaniška, muzikinė pulsacija (ciklai Bacchus 1992, Cage 2006). Sukūrė paveikslų, kuriuos sudaro vienodo dydžio įvairių atspalvių stačiakampiai (vadinamosios spalvų diagramos, 1966–74, 256 spalvos 1974), fotografijų, abstrakčių vitražų (Kölno katedroje, 2007), stiklo, veidrodžių kūrinių (Veidrodis I, Veidrodis II, abu 1989).

Parodos

Dalyvavo Venecijos bienalėje (1972, 1980, 1984, 1997, 2007), tarptautinėje parodoje Documenta Kasselyje (1972, 1982, 1987, 1992, 1997).

Apdovanojimai

Imperatoriškoji premija (1997).

2648