Leopardi Giacomo (Džakomas Leopárdis) 1798 06 29Recanati (Maceratos provincija, Marchės sr.) 1837 06 14Neapolis, italų poetas. Vienas žymiausių poetų. Grafas. Savarankiškai mokėsi namuose (istoriją, klasikinę filologiją), mokėjo senovės graikų ir lotynų kalbas. Iki 1822 gyveno Recanati, vėliau – Romoje, Bolonijoje, Florencijoje, Neapolyje.
Giacomo Leopardi (dailininkas A. Ferrazzi, apie 1820, Leopardi namas-muziejus Recanati)
Būdamas apie 14 metų pradėjo kurti, versti antikos autorių veikalus. Sukūrė tragediją Pompėjus Egipte (Pompeo in Egitto 1812), poemą Mirties artėjimas (L’ Appressamento della morte 1816, parašyta tercinomis), kanconas Italijai (All’ Italia), Prie Dante’s paminklo (Sopra il Monumento di Dante, abu 1818). Parašė Astronomijos istoriją (Storia dell’Astronomia 1813; tai gyvenamojo laikotarpio astronominių žinių santrauka). 1815 iš graikų kalbos išvertė Varlių ir pelių karą, 1816 – Vergilijaus Eneidos paskutinę knygą ir Homero Odisėjos pirmą knygą, Moscho, Hesiodo kūrinių fragmentų. Ankstyvosios kūrybos ir vertimų buvo paskelbta italų periodinėje spaudoje.
Italų literatūroje vykstant klasicistų ir romantikų polemikai G. Leopardi palaikė klasicistus. Kūrė įvairių žanrų ir temų klasicistinę poeziją (išleista rinktinėje Giesmės / Canti 1831, papildyti leidimai 1835 ir 1845), įvedė laisvąją kanconą. Satyriniuose dialoguose proza Dvasios veikalėliai (Operette morali 1827, papildytas leidimas 1834) reiškiamas vadinamasis pasaulio sielvartas. Satyrinėje poemoje oktavomis Varlių ir pelių karo kronikos (Paralipomeni alla Batracomiomachia, parašyta 1831–35, išleista 1842) vaizduojamas 1815–21 Italijos gyvenimas. Kūryboje reiškiamas kraštutinis pesimizmas, negatyvus požiūris į žmogaus lemtį ir istoriją. G. Leopardi pasaulėžiūros ir kūrybos raida atsispindi memuaruose Dienoraščio sąsiuviniai (Zibaldone di pensieri, parašyta 1817–32, išspausdinta 7 t. 1898–1907 pavadinimu Įvairios mintys apie filosofiją ir literatūrą / Pensieri di varia filosofia e di bella letteratura), juose yra filosofinių pastabų, filologinių analizių, literatūros kritikos. G. Leopardi pažiūros iki 1824 tyrinėtojų vadinamos istoriniu pesimizmu. Autorius teigė, kad žmogaus ir gamtos ryšys, teikęs laimės iliuziją ir valią gyventi, nutrūko dėl mokslo ir civilizacijos įtakos. Šį ryšį reikią atkurti, o literatūroje tai padaryti galima laikantis antikinės poezijos ir klasicizmo poetikos tradicijų. Nuo 1824 G. Leopardi požiūris ir į gamtą tapo negatyvus: ją laikė mechaniškai veikiančia destruktyvia jėga, abejinga žmogaus ir kitų būtybių kančiai. Poezija, anot G. Leopardi, turinti liudyti šią tiesą, o žmonės, ją suvokę, atsisakyti tuščių ambicijų, gyventi santarvėje ir užjausti vieni kitus. Kūrinių paskelbta lietuvių kalba.
944