Gioacchino Antonio Rossini

Gioacchino Antonio Rossini (1856, fotografas Nadaras)

Rossini Gioacchino Antonio (Džoakinas Antonijus Rosnis) 1792 02 29Pesaro 1868 11 13Passy (prie Paryžiaus; palaidotas Père‑Lachaise’o kapinėse, 1887 palaikai perkelti į Šv. Kryžiaus bažnyčią Florencijoje), italų kompozitorius. Vienas žymiausių italų operos kūrėjų. Bolonijos filharmonijos akademijos narys (1806). Kilęs iš muzikų šeimos: tėvas grojo trimitu, valtorna Pesaro miesto orkestre, motina dainavo provincijos teatruose. 1806–10 mokėsi Bolonijos licėjuje. Giedojo bažnyčiose, dainavo teatruose, skambino klavesinu, fortepijonu, griežė smuiku, violončele. Studijavo D. Cimarosos, J. Haydno, W. A. Mozarto operas.

1822 vedė operos dainininkę I. Colbrán (išsiskyrė 1837), lankėsi Vienoje, čia susitiko su L. van Beethovenu. Vienoje G. A. Rossini operos turėjo didžiulį pasisekimą. 1824–36 gyveno Paryžiuje, iki 1826 vadovavo italų operos teatrui, nuo 1826 buvo pirmasis karaliaus kompozitorius ir Prancūzijos generalinis dainavimo inspektorius. 1836–55 gyveno Bolonijoje, Florencijoje. Vadovavo Bolonijos muzikos licėjui. Nuo 1855 gyveno prie Paryžiaus (Passy).

Kūryba

G. A. Rossini kūrybos braižas ryškiausiai atsiskleidė operose (iš viso sukūrė 40). Tęsdamas bel canto tradicijas, plėtodamas opera buffa ir opera seria bruožus, pateikė ir naujovių. Ypač išgarsėjo kaip komiškųjų operų kūrėjas. Joms būdinga melodijų išraiškingumas, plastika, sąmojis, satyrinis taiklumas, virtuoziniai efektai. Kurdamas recitativo secco vietoj klavesino ar fortepijono naudojo styginių akompanimentą. Melodijos virtuozinius ornamentus, pasažus, kuriuos improvizuodavo dainininkai, G. A. Rossini pirmasis tiksliai užrašė natomis. Siekė sukurti ryškius, gyvybingus operų personažų charakterius. Dramaturginį komiškųjų operų pagrindą sudarė gausios ansamblių scenos, kurių būdingiausia raiškos priemonė – crescendo.

Operoms būdinga taupi faktūra, nesudėtinga harmonija, skaidri orkestruotė, pabrėžiamas kai kurių instrumentų skambesys, dainingumas, tembrų kontrastai. Komiškąsias operas praturtino lyriniais, patetiniais, herojiniais elementais. Reformavo ir opera seria, plėtodamas herojinį pradą, patriotinę tematiką, kuri atitiko italų nacionalinio išsivadavimo nuotaikas. Svarbią vietą šių operų dramaturgijoje užėmė ansamblių, chorų scenos, individualizuoti charakteriai, išryškintas lyrinis psichologinis pradas. Vokalinė melodika praturtėjo deklamacinėmis intonacijomis, ištisinės plėtotės principais. G. A. Rossini operos turėjo įtakos 19 a. pirmos pusės šio žanro raidai (G. Donizetti, V. Bellini operos).

Operos

Dar mokydamasis licėjuje sukūrė opera seria Demetra ir Polibijas (Demetrio e Polibio, V. Viganò Mombelli libretas pagal P. Metastasio, pastatyta 1810 Romoje). 1810 debiutavo kaip operos kompozitorius Venecijos operos teatre (Vedybų vekselis / La cabriale di matrimonto; opera buffa, G. Rossi libretas pagal C. Federici). G. A. Rossini gavo daug užsakymų iš Italijos operos teatrų. 1812–13 sukūrė 9 operas. Didelio pasisekimo sulaukė operos Tankredas (Tancredi; opera seria, G. Rossi ir L. Lechi libretas pagal Voltaire’ą, pastatyta 1813 Venecijoje, Vilniuje pastatyta 19 a. pirmoje pusėje), Italė Alžyre (L’italiana in Algeri; opera buffa, A. Anelli libretas, pastatyta 1813 Venecijoje, Vilniuje pastatyta 1827), komiškoji opera Sevilijos kirpėjas (žymiausia G. A. Rossini opera; iš pradžių vadinta Almaviva, arba Tuščias atsargumas / Almaviva, ossia L’inutile precauzione, vėliau Sevilijos kirpėjas / Il barbiere di Siviglia; opera buffa, C. Sterbini libretas pagal P.‑A. de Beaumarchais pjesę, pastatyta 1816 Romoje, Vilniuje pastatyta 1827).

Paryžiuje sukūrė operą Grafas Ory (Le comte Ory; opera buffa, E. Scribe’o libretas, pastatyta 1828 Paryžiuje), atnaujino Mozė Egipte (Mosé in Egitto; opera seria, A. L. Tottolos libretas pagal F. Ringhieri, pastatyta 1818 Neapolyje; 2 redakcija Mozė ir faraonas, arba Perėja per Raudonąją jūrą / Moïse et Pharaon, ou Le passage de la mer Rouge, pastatyta 1827 Paryžiuje).

Žymiausias šio laikotarpio kūrinys – didžioji opera Vilhelmas Telis (Guillaume Tell, E. de Jouy libretas pagal F. Schillerį, pastatyta 1829 Paryžiuje).

Kitos operos: Laiminga apgaulė (L’inganno felice; opera buffa, G. Foppo libretas pagal G. Palomby, pastatyta 1812 Venecijoje), Turkas Italijoje (Il turco in Italia; opera buffa, F. Romani libretas, pastatyta 1814 Milane, abi Vilniuje pastatytos 1827), Otello, arba Venecijos mauras (Otello, ossia Il moro di Venezia; opera seria, F. Berio di Salsos libretas pagal W. Shakespeare’ą, pastatyta 1816 Neapolyje), Pelenė, arba Gėrio triumfas (La Cenerentola, ossia La bontà in trionfo; opera buffa, G. Ferretti libretas pagal Ch. Perrault pasaką, pastatyta 1817 Romoje), Šarka vagilė (La gazza ladra; opera seria, G. Gherardini libretas pagal J. M. T. Baudouiną ir D’Aubigny, pastatyta 1817 Milane), Armidė (Armida; opera seria, G. Schmidto libretas pagal T. Tasso, pastatyta 1817 Neapolyje), Adelaidė Burgundietė (Adelaide di Borgogna; opera seria, G. Schmidto libretas, pastatyta 1817 Romoje).

Kiti kūriniai

2 simfonijos (1808, 1809), 5 styginių kvartetai, arijos, kantata Harmonijos rauda (Il pianto d’Armonia 1808). Po Vilhelmo Telio G. A. Rossini operų nebekūrė. Daugiausia kūrė bažnytinę muziką (Stabat Mater 1842, Mažosios iškilmingosios mišios / Petite messe solennelle 1863, kitos 4 mišios, Magnificat, Trys bažnytiniai chorai: Tikėjimas, Viltis, Gailestingumas moterų chorui ir fortepijonui / Trois choeurs religieux: La foi, L’espérance, La charité 1844), kantatas, nedidelius instrumentinius (sonatos, variacijos, maršai, valsai ir kiti kūriniai fortepijonui 2 ir 4 rankoms) ir vokalinius kūrinius.

Atminimo įamžinimas

1888 vykdant G. A. Rossini valią Pesaro buvo įsteigtas muzikos licėjus.

L: A. Frakarolis Dieviškasis maestro Vilnius 1982; F. d’Amico L’opera teatrale di G. Rossini Roma 1968, Il teatro di G. Rossini Bolonia 1992; W. Sandelewski Rossini Kraków 1968; J. Harding Rossini London 1971; R. G. Zanetti Rossini Milano 1971; L. G. Rognoni Rossini Torino ²1981; R. Osborne Rossini London 1986; A. Baricco Il genio in fuga. Due saggi sul teatro musicale di G. Rossini Geneva 1988; D. Mountfield Rossini New York 1995.

2584