Bruno Giordano (Džordanas Brùnas), tikrasis vardas Filippo 1548Nola (prie Neapolio) 1600 02 17Roma, italų filosofas. Vienas žymiausių Renesanso filosofų. Teol. dr. (1576).
Gyvenimo faktai
Nuo 1559 mokėsi privačioje mokykloje Neapolyje. 1563 įstojo į Neapolio dominikonų vienuolyną, studijavo filosofiją, teologiją, gamtos mokslus. 1572 įšventintas. Nuo 1575 dėstė vienuolyno mokykloje. 1576 apkaltintas arijonizmu, ekskomunikuotas. Keliavo po Europą, dėstė filosofiją įvairiuose universitetuose. 1592 suimtas inkvizicijos, 7 m. kalintas. Sudegintas.
Filosofijos pagrindiniai bruožai
G. Bruno filosofijoje rėmėsi Anaksagoru Klazomeniečiu, Herakleitu, Parmenidu, Plotinu, Mikalojumi Kuziečiu, R. Lulijumi, B. Telesio. G. Bruno filosofinės idėjos turėjo įtakos B. Spinozai, G. W. Leibnizui, F. W. J. Schellingui. Pritarė pasaulio begalybės ir priešybių vienybės idėjoms. Pastarąją radikalizavo apibūdindamas Dievą kaip gamtos sielą. Anot G. Bruno, dieviškajame prade glūdi vientisa būtis, visos priešybės. Pavieniai pasaulio daiktai yra to prado sklaida, todėl Dievas yra ne už pasaulio, o pasaulyje, visose gamtos formose.
Giordano Bruno (medžio raižinys, 1578)
Vėlyvoji filosofija
Vėlyvojoje filosofijoje G. Bruno plėtojo monadų, amžinų mažiausių elementų, sudarančių gamtą, idėją. Anot jo, monadose glūdi daiktų esmė, o persigrupuodamos jos sukelia gamtos pokyčius. G. Bruno pasaulio aiškinimui būdingas monizmas. Anot jo, visi dangaus kūnai sudaryti iš keturių elementų – oro, ugnies, vandens ir žemės, kuriuos jungia eteris. Skyrė tris pažinimo lygmenis: jutiminį (teikiantį paviršutinišką pasaulio supratimą), racionalųjį (gamtos pradų atradimą), intuityvųjį (gamtos paslapčių suvokimą, leidžiantį ištaisyti jutiminio pažinimo netikslumus).
Kosmologija
G. Bruno pritarė M. Koperniko heliocentrinio pasaulėvaizdžio idėjai, tačiau neigė, kad visatą užskliaudžia nejudančių žvaigždžių sfera. Iškėlė keletą kosmologinių hipotezių: visata yra begalinė; yra dar nežinomų Saulės sistemos planetų; visatoje egzistuoja be galo daug į Saulę panašių žvaigždžių; Saulė ir žvaigždės sukasi aplink ašį. Pasak G. Bruno, visatoje galioja tie patys dėsniai, dėl to nėra priešybės tarp žemės ir dangaus kūnų. Šias hipotezes patvirtino vėlesni astronomijos atradimai.
Veikalai
Parašė apie 40 veikalų, svarbiausi: Apie idėjų šešėlius (De umbris idearum 1582), Atminties menas (Ars memoriae 1582), Pelenų trečiadienio vakarienė (La cena de le ceneri 1584), Triumfuojančio žvėries išvarymas (Spaccio de la bestia trionfante 1584), Apie priežastį, pradą ir vienovę (De la causa, principio et uno 1584), Apie begalybę, visatą ir pasaulius (De l’infinito, universo e mondi, abu 1584; fragmentai lietuvių kalba 1986), Apie herojiškus įniršius (De gli eroici furori 1585), Apie magiją (De magia 1590), Apie trejopą minimumą ir matą (De triplici minimo et mensura 1591), Apie nesuskaičiuojamus dalykus, didumą ir neišreiškiamumą (De innumerabilibus, immenso et infigurabili 1591), Apie monadą, skaičių ir figūrą (De monade, numero et figura 1591).
Sukūrė filosofinių sonetų, satyrinę poemą, komediją.
2579