Boccaccio Giovanni (Džovanis Bokãčas) 1313Florencija (?) 1375 12 21Certaldo (prie Florencijos), italų rašytojas. Humanistas. Nesantuokinis pirklio sūnus. 1327–40 Neapolyje mokėsi bankininkystės, studijavo kanonų teisę. Grįžęs į Florenciją tarnavo miesto magistrate, ėjo diplomatinę tarnybą. Nuo 1350 draugavo su F. Petrarca. Jo skatinamas atsidėjo mokslinei veiklai, mokėsi senovės graikų kalbos. Apie 1357 įšventintas kunigu. 1373 skaitė paskaitas apie Dante’s Dieviškąją komediją.
Kūryba
Ankstyvajai kūrybai būdinga įmantri viduramžių retorika, riterinio epo ir antikinio romano siužetai, joje atsispindi gyvenamojo meto realijos, asmeninė patirtis. Šio laikotarpio svarbiausi kūriniai: alegorinė poema Dianos medžioklė (Caccia di Diana, parašyta apie 1334), šlovinanti Neapolio moteris, kurtuazinė poema Filostratas (Filostrato, parašyta 1335–40), romanas Filokolas (Filocolo, parašytas 1336–38, išleistas 1472; jame pirmą kartą paminėta Boccaccio mylimoji Fjameta), epinė lyrinė poema Teseida, arba Emilijos vestuvės (Teseida delle nozze di Emilia, parašyta 1339–41, išleista 1475), didaktinis alegorinis kūrinys proza su eiliuotais intarpais Ametas ir nimfos (Ninfale d’Ameto, parašyta 1341–42, išleista 1478), poema Meilės regėjimas (Amorosa visione, parašyta 1342–43, išleista 1521), idilė Fjezolės nimfos (Ninfale fiesolano, parašyta 1345–46, išleista 1477). Romanas Madonos Fjametos elegija (Elegia di Madonna Fiammetta, parašytas 1343–44, išleistas 1472), kuriame moteris pasakoja savo nelaimingos meilės istoriją, laikomas pirmuoju psichologiniu romanu Europos literatūroje.
Giovanni Boccaccio
Svarbiausias veikalas – Dekameronas (Decameron, parašytas 1349–53, išleistas 1471, lietuvių kalba 1929, 1969 52012). Jį sudaro 100 novelių, kurias 10 dienų (tą ir reiškia knygos pavadinimas) pasakoja 7 jaunos moterys ir 3 vaikinai, pabėgę iš Florencijos į užmiesčio vilą nuo 1348 maro. Kompozicija (kiekvienos dienos noveles sieja bendra tema) ir humanistinė dvasia suteikia kūriniui vientisumo; jis pasižymi optimistine pasaulėjauta, žaismingumu, grakščiu stiliumi. Novelėse vaizduojamas Italijos įvairių visuomeninių sluoksnių gyvenimas, meilės nuotykiai, plėtojama likimo tema. Boccaccio aukštino žmogų, vitališką jo prigimtį, erotinę ir dvasinę meilę, gebėjimą priešintis likimui; pabrėžė pirklių luomui būdingą sumanumą, pragmatizmą. Dekameronas – vienas reikšmingiausių Renesanso literatūros kūrinių; jis turėjo didelę įtaką italų prozos stiliui ir Europos novelės raidai. Satyrinėje poemoje Korbačas (Corbaccio, parašyta 1365–66, išleista 1487), išjuokiančioje moteris, ryšku nusivylimas humanistiniais idealais.
Svarbiausi moksliniai veikalai: Dante’s pašlovinimas (Trattatello in laude di Dante, parašyta 1355–70), Dieviškosios komedijos 17 giesmių komentarai, traktatas Pagoniškųjų dievų genealogija (Genealogia deorum gentilium, parašyta 1365, lotynų kalba, išleista 1472), turėjęs įtakos Renesanso estetikai.
Pirmieji Dekamerono kai kurių novelių vertimai Lietuvoje paskelbti 1582? (lenkų kalba); vertimai į lietuvių kalbą 1911, ne visas kūrinys išleistas 1927 ir 1929.
L: C. Mruscetta Giovanni Boccaccio Roma–Bari 1992.
-Bokačio; -Bacatio
1
944